Inovacijos, kurių nepastebime
Žmonės visame pasaulyje kasdien galvoja, kaip geriau atlikti darbus ir kaip patobulinti daiktus. „Ieškodami to būdo, jie kažką sukuria. Taip ir gimsta inovacijos“, - sako asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas Andrius Plečkaitis. Jis pabrėžia, kad inovacijos ir išradimai – nėra tas pats, nors abu yra labai svarbūs.
„Išradimas yra kažkas visiškai naujo, ko dar niekas pasaulyje nematė ir mokslas nežinojo. Tuo tarpu inovacijos vyksta kasdien. Jos būna didesnės, mažesnės, bet nebūtinai turi būti visiškai naujos. Galbūt tiesiog du produktai, sujungti į vieną, arba jau esantis produktas, pritaikytas naujoje rinkoje. Svarbiausias inovacijų bruožas – jos turi būti realiai pritaikomos gyvenime ir duoti praktinę naudą“, - aiškina jis.
A. Plečkaičiui antrina Lietuvos inovacijų centro (LIC) projektų vadovas Artūras Jakubavičius: „Inovacijos kuriamos nuolat. Užtenka vien apsižvalgyti parduotuvėse – ten kiekvieną mėnesį atvežami nauji produktai. Be to, kartais inovacijos nebūna matomos plika akimi – galbūt buvo sukurtas naujas prekių atvežimo, laikymo modelis ir taip buvo pagerintas visas procesas“.
Būtent dėl inovacijų taikymo lietuviai perveža daugiausiai krovinių visoje Europoje. „Galbūt kažkas paklaus, kur čia inovacijos. Jos – ne sandėliuose, tai ne transporto priemonės, o inovatyvūs verslo modeliai. Jis leido Lietuvos transporto atstovams užimti didžiąją Europos Sąjungos rinkos dalį“, - sėkmingo inovacijų taikymo pavyzdį pateikia A. Jakubavičius.
Kitas sėkmingas lietuviškų inovacijų pavyzdys - garsioji mobiliųjų aplikacijų platinimo bendrovė „GetJar“. „Tai yra pati tikriausia procesinė inovacija. Niekas jokios naujos technologijos neatrado. Buvo tik sugalvota, kaip pritraukti didžiulę programėlių kūrėjų ir jų vartotojų auditoriją, ir būti tais, kurie suveda šias dvi auditorijas į vieną vietą“, - sako A. Plečkaitis. Jo nuomone, informacinės technologijos – labai tinkama inovacijų sritis Lietuvai, nes joms nereikia didelio kapitalo, kurio Lietuvoje trūksta ir greitu metu daug iš niekur neatsiras. Be to, tai yra daug darbo vietų sukuriantis sektorius.
Perspektyviausia – žinių konkurencija
Verslininkai dažnai bijo investuoti į inovacijas: juk kurdamas naują produktą niekada nesi tikras, kokį rezultatą gausi, ir kaip jis bus priimtas rinkoje. Kur kas drąsiau veikti pasidaro tuomet, jei kažkas sutinka pasidalinti rizika. Tokį vaidmenį dažniausiai tenka prisiimti valstybei. „Jeigu vyksta fundamentiniai tyrimai, kuriuose rizika siekia beveik šimtą procentų, juos finansuoja valstybė. Tačiau kai atsiranda tikimybė, kad tyrimų rezultatus bus galima pritaikyti spręsti konkrečiai problemai, tuomet pradeda įsijungti ir verslas. Kiek stipriai – priklauso nuo „sugedimo laipsnio“. Juk sakoma, kad nerizikavęs negersi šampano, tačiau galbūt ne visi verslininkai šampaną mėgsta“, - šypsosi A. Jakubavičius.
Tam, kad verslininkai į inovacijas dažniausiai žiūri iš pragmatiškos pusės, pritaria ir A. Plečkaitis. „Verslo tikslas yra uždirbti pinigus, o ne kuo daugiau investuoti į mokslą arba į inovacijas. Investuoja tiek, kokią naudą mato artimoje perspektyvoje. Į perspektyvą gali žiūrėti tik didesnės struktūros, tokios kaip valstybė arba didelės korporacijos“, - įsitikinęs asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas.
Lietuvoje inovacijų kūrimas yra skatinamas keliais skirtingais būdais: įmonėms, išleidžiančioms daugiau nei 100 tūkst. litų inovacijoms, moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, yra taikoma pelno mokesčio lengvata, taip pat yra taikomos mokesčių lengvatos įsigyjant moksliniams tyrimams reikalingą įrangą, valstybė kviečia įmones dalyvauti įvairiose inovacijas skatinančiose programose („Intelektas LT“, „Intelektas LT+“, „Inoklaster LT“ ir kitos). Be to, valstybė teikia netiesioginę paramą kurdama inovacijų paramos sistemą. Tokiose įstaigose kaip Lietuvos inovacijų centras ar integruotuose mokslo, verslo ir studijų centruose, vadinamuose slėniuose, inovatyvūs verslininkai gali gauti jiems reikalingas paslaugas ar konsultacijas.
„Lietuvoje tikrai daug investicijų skiriama moksliniams tyrimas, inovacijoms. Finansine prasme dabar tik reikia išlaikyti šį lygį. Tačiau nors pagal investicijas į inovacijas ir atitinkame Europos Sąjungos vidurkį, su praktiniais inovacijų rezultatais yra šiek tiek sunkiau. Be to, yra dar vienas svarbus aspektas. Finansinės paramos priemonės turi būti prieinamos platesniam ratui įmonių. Mažosios įmonės, kurios neturi didelių lėšų, kurias galėtų į inovacijas investuoti pačios, reikalingos paramos dažnai negauna“, - spręstinas problemas įvardina A. Plečkaitis.
Kodėl Lietuva negamins kosminių laivų
A. Jakubavičiaus vertinimu, Lietuvoje daugiausiai inovacijų yra sukuriama tradicinėje pramonėje: „Tekstilės, maisto pramonė nuolat siūlo įvairias inovacijas – naujas medžiagas, gaminimo procesus, naujus receptus. Kiekybine prasme šiose srityse Lietuvoje inovacijų yra daugiausia. Tačiau lyginant inovacijų mastą, didžiausios inovacijos pas mus sukuriamos biotechnologijų, lazerių pramonės, informacinių technologijų srityse“.
A.Plečkaitis siūlo nepamiršti ir telekomunikacijų sektoriaus – būtent dėl to, kad čia itin sparčiai taikomos įvairios inovacijos, atpinga ryšio paslaugos, auga jų kokybė. „Paslaugų sektorius taip pat labai imlus inovacijoms, nes jį iš esmės sudaro žmonės, kurie visuomet atranda kažkokių dalykų, kuriuos gali daryti kitaip“, - sako asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovas.
Todėl vienareikšmiškai atsakyti, kurios sritys Lietuvoje inovatyviausios, neįmanoma. „Jei vertintumėme Lietuvos lazerių pramonę, pagal apyvartą ji prilygsta nedidelei regioninei pieno ar mėsos gamyklai. Tačiau pasaulinėje rinkoje tam tikrame segmente ji užima 80-90 procentų rinkos – vadinasi, gamina beveik tiek, kiek reikia visam pasauliui“, - pasakoja A.Jakubavičius.
Kad ir kaip norėtųsi, investuoti į inovacijas visose srityse neįmanoma – reikia išsirinkti, kur Lietuva turi didžiausią potencialą. „Lietuva šiuo metu rengia sumanios specializacijos strategiją, kuri turi padėti mums neišsibarstyti (daugiau informacijos – MOSTA). Čia panašiai kaip sporte – suprantu, kad turi būti ir bėgikai, ir šaudymas, ir šachmatai, bet kiek šiose srityse turime potencialių sportininkų? Kiek turime šioms sporto rūšims skirtų bazių ir, galų gale, kiek mūsų genetika leidžia užsiimti tokiomis sporto šakomis? Todėl yra sporto šakos, į kurias fokusuojamės, kad turėtume laimėjimų. Lygiai taip pat čia. Lietuva negali gaminti kosminių laivų, nes tam pas mus nėra galimybių. Todėl bandoma surasti, kuriose kryptyse mažiausiai investuodami gautume didžiausią efektą“, - sako A. Jakubavičius.
Pirma reakcija – baimė
A. Jakubavičius pripažįsta, kad daugelis žmonių tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje bijo inovacijų. „Tai yra natūrali savisauga, rizikos baimė. Juk jei kažką darai kitaip nei iki šiol, gali ir nepavykti. Tačiau po truputį prie pokyčių priprantama“, - įsitikinęs LIC projektų vadovas.
„Prisiminkite buhalterę, prieš dvidešimt metų pirmą kartą prisėdusią prie kompiuterio. Pamatydavo skaičių ekrane ir išsigąsdavo. Sakydavo, kam čia reikia, dar elektra dings, geriau aš viską popieriuje žymėsiuosi. O dabar, ar įsivaizduojate buhalteriją be kompiuterio?“, - klausia A. Jakubavičius.
A. Plečkaičio nuomone lietuviai, jei ir bijo inovacijų, šią baimę puikiai įveikia. „Pastaruosius dvidešimt metų lietuviai labai intensyviai užsiima inovacijomis, nes prieš tai šioje srityje buvo stipriai atsilikę. Tad neliko kito kelio, kaip vytis“, - sako jis.
Naujų dalykų baimė būdinga ne tik žmonėms, bet ir valstybėms. „Inovacijų niekada nebūna per daug, tačiau jos turi ir trumpalaikį šalutinį poveikį. Vertinant valstybės mastu, inovacijų diegimas beveik visada mažina darbo vietų skaičių. Vėliau tie žmonės, kurie buvo praradę darbo vietas, įsikuria įvairiose su įvestomis inovacijomis susijusiose paslaugas teikiančiose įmonėse, tačiau tam reikia laiko“, - neslepia A. Jakubavičius, ragindamas inovacijų plėtrą vystyti subalansuotai ir prie laukiančių inovacijų visuomenę pradėti pratinti iš anksto.
Sumani specializacija - mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) ir inovacijų vystymo prioritetų nustatymas, pritaikytas kiekvienam regionui, atsižvelgiant į jo turimus ar galimus turėti konkurencinius pranašumus. Sumanios specializacijos strategijas, ruošdamosi naujam Europos Sąjungos finansinio programavimo etapui (2014-2020m.) ruošia visos Europos Sąjungos šalys. Svarbiausi šios strategijos rezultatai bus įgyvendinti jungtiniai mokslo-verslo projektai, skirti prioritetinių krypčių ir konkrečių prioritetų plėtrai. Lietuvoje šį procesą koordinuoja Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA).
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, organizuojanti ir atliekanti mokslo ir studijų sistemos būklės analizę, teikianti mokslo ir studijų politikai įgyvendinti reikalingą informaciją ir rekomendacijas dėl mokslo ir studijų politikos tobulinimo.
