„Idėja yra įdomi, yra ir keletas svarbių jos panaudojimo sričių“, - sakė Imperatoriškojo koledžo (D.Britanija) fizikas Johnas Pendry.
Jau anksčiau buvo bandymų sukurti nematomumo įrangą, tačiau dažniausiai būdavo naudojamas chameleono principas: slepiamąjį objektą dengianti medžiaga tampa tokios pat spalvos, kaip ir fonas, todėl dengiamojo objekto nesimato.
Pavyzdžiui, išradėjas Ray‘us Aldenas iš JAV pasiūlė šviesos jutiklių ir spinduolių sistemą, objekto paviršiuje projektuojančią vaizdą, esantį už objekto. Tokijo universiteto (Japonija) mokslininkai kuria maskuojančiąją medžiagą, veikiančią panašiu principu – fono vaizdas projektuojamas ant šviesą atspindinčių medžiagoje esančių rutuliukų.
Tačiau nematomumo skydo projektas, pasiūlytas A.Alù ir N.Engheta yra gerokai ambicingesnis. Tai būtų savarankiška struktūra, mažinanti matomumą iš visų pusių. Šiuo atžvilgiu ji būtų panašesnė į nematomumo skydus, kuriuos 1966 metų filmo „Star Trek“ dalyje „Balance of Terror“ naudojo romuliečiai, vienu mygtuko paspaudimu slėpę savo kosminius laivus.
Idėjos pagrindas yra šviesos išsklaidymo mažinimas. Objektus mes matome dėl to, kad šviesa nuo jų atsispindi. Jei šio šviesos išsklaidymo būtų galima išvengti (ir jei objektas visiškai nesugertų jokios šviesos), tuomet toks objektas būtų nematomas. A.Alù ir N.Engheta plazmoninis ekranas mažina šviesos išsklaidymą rezonuojant atitinkamai objektą pasiekiančiai šviesai.
Plazmonai – tai elektronų tankio bangos, atsirandančios, kai metalinės medžiagos paviršiuje elektronai juda ritmingai. Mokslininkai teigia, kad plazmoninės medžiagos paviršius šviesą sklaidys labai nežymiai, jei šviesos dažnis bus artimas plazmonų rezonansiniam dažniui. Šviesos išsklaidymas nuo skydo paviršiaus efektyviai kompensuotų šviesos išsklaidymą nuo objekto.
N.Engheta teigimu, gamta pati pateikė tinkamų plazmoninių medžiagų, slepiančių nuo matomos šviesos, - auksą ir sidabrą. Kad būtų sumažintas didesnių bangos ilgių, pavyzdžiui, mikrobangų, spinduliavimo išsklaidymas, skydus reikėtų gaminti iš neįprastomis elektromagnetinėmis savybėmis pasižyminčių „metamedžiagų“. Paprastai tokios metamedžiagos būtų gaminamos iš laidų kilpų ir ričių.
Mokslininkai paskaičiavo, kad sferiniai ar cilindriniai objektai, padengti tokiais plazmoniniais skydais, iš tikrųjų šviesą sklaidytų labai nežymiai. Atrodytų taip lyg tinkamo šviesos bangos ilgio spindulių apšviesti daiktai taptų tokiais mažais, kad būtų nebematomi.
Tačiau J.Pendry įsėja, kad tai tikrai nebūtų „stebuklingas apsiaustas“, nes kiekvienam slepiamam objektui skydą reikėtų taikyti labai tiksliai. Dar didesnis tokio skydo trūkumas būtų tai, jog jis veiktų tik tam tikro ilgio šviesos spinduliuose.
Pavyzdžiui, objektą būtų įmanoma paslėpti vieno ilgio raudonoje šviesoje, tačiau ne daugelio ilgių baltoje dienos šviesoje.
Ir svarbiausia – šis metodas veiktų tik tuo atveju, jei šviesos bangos ilgis daugmaž atitinka slepiamojo objekto dydį. O tai reiškia, kad slėpimas nuo matomos šviesos būtų įmanomas tik mikroskopiniams objektams. Didesnių objektų slėpimas įmanomas tik nuo ilgųjų bangų, pavyzdžiui, mikrobangų. Tai reiškia, kad technologija negalės būti pritaikyta žmonėms ar transporto priemonėms nuo kitų žmonių akių slėpti.
Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad technologijos praktiškai pritaikyti neįmanoma, sakė N.Engheta. Pavyzdžiui, šis efektas gali būti naudingas kuriant neblizgias, atspindžio nekuriančias medžiagas.
Plazmoninius ekranus būtų galima panaudoti ir mikroskopijoje. Šviesinių mikroskopų įprastos stebėjimo galimybės gerokai padidėtų, jei būtų naudojami mažučiai zondai, matuojantys šviesos lauką labai arti stebimo objekto. Šie zondai, padengus juos plazmoniniais ekranais, galėtų tapt nematomais ir netrikdytų vaizdo signalo.
Žinoma, ši technologija kuo puikiausiai tiktų dideliems objektams (pavyzdžiui, erdvėlaiviams) kosmose slėpti, nes teleskopai stebėjimui naudoja ilgas bangas, o ne matomą šviesą.
