Deja, mūsų šalyje net paprasčiausių moksliniams tyrimams reikalingų darbo priemonių (medžiagų, smulkių prietaisų, standartinių kompiuterių) įsigijimas užtrunka ilgus mėnesius ir metus, o ekonomiškai stipriose šalyse tam pakanka nuo vienos dienos iki kelių savaičių. Be to mokslininkai nuolat verčiami gaišti laiką smulkmeniškam kūrybinės veiklos, kuriai būdinga vidinė neapibrėžtis ir kintamumas, išlaidų planavimui ir kitai iracionaliai veiklai.
Gerėjant mokslinio darbo finansavimui, kuriant galingą mokslinę infrastruktūrą, stambinant mokslo ir studijų institucijas, Lietuvoje tuo pačiu metu stebimas mokslinės ir inovacinės veiklos administravimo regresas, pasireiškiantis perdėtu ir vis „tobulinamu“ formalizavimu. Metų metais nesprendžiamos problemos tik gilėja, dėl ypač nevykusios politikos viešųjų pirkimų srityje kai kurių mokslinių padalinių ir laboratorijų veikla jau tapo praktiškai paralyžiuota, o didžiausių šalies mokslo talentų kūrybinis darbas yra kaustomas psichologinės įtampos.
Neapsikentę dėl susidariusios padėties, 262 Lietuvos mokslo premijų laureatai kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus dėl mokslinės ir inovacinės veiklos formalizavimo keliamos grėsmės Lietuvos ateičiai. Kreipimąsi parėmė Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Valstybinių mokslinių tyrimų institutų direktorių konferencija, Žinių ekonomikos forumas, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija LINPRA, Asociacija INFOBALT, Lietuvos biotechnologų asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija, Lietuvos kosmoso asociacija.
Mokslininkų nuomone, Lietuvos teisinė bazė ir administravimo praktika ignoruoja šiuolaikinio vadybos mokslo išvadas, teigiančias, kad perdėtas formalizavimas mažina kūrybinių darbuotojų veiklos produktyvumą ir motyvaciją dirbti. Viešųjų pirkimų procedūros yra atgyvenusios ir nesuderinamos su prekių ir paslaugų tiekimo technologijų pažanga, taikant elektronines priemones. Dėl ilgai trunkančių viešųjų pirkimų Lietuvos mokslininkų siūlomos paslaugos nėra patrauklios šalies ir užsienio verslo subjektams. Lietuvoje taikoma viešųjų pirkimų tvarka riboja konkurenciją, sudaro protekcionistines sąlygas gausiems tarpininkams ir eliminuoja galimybę įsigyti prekes tiesiogiai (ir dažnai pigiau) iš originalios įrangos gamintojų. Milžiniškos Europos struktūrinių fondų lėšos, skiriamos moksliniams tyrimams, inovacijoms ir plėtrai dėl perdėto formalizavimo yra naudojamos neefektyviai ir todėl neskatina mūsų šalies konkurencingumo bei tarptautinio prestižo augimo.
Paradoksalu yra tai, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių, kur galioja ta pati Europos Komisijos ir Europos Tarybos direktyva Nr. 2004/18/EC bei panašūs viešųjų pirkimų įstatymai, mokslininkai nesusiduria su „lietuviškomis“ problemomis, ir dažnai jiems net yra sunku paaiškinti, kaip galima dvejus metus pirkti nešiojamąjį kompiuterį, negauti reikiamo reagento, nesuplanavus jo poreikio prieš trejus metus, ar „pirkti“ mokslinės konferencijos mokestį pagal mažiausią kainą.
Bėda tame, kad ši direktyva kai kurių valdžios institucijų yra traktuojama nepamatuotai siaurai, direktyvos terminai ir sąvokos verčiamos ir interpretuojamos pačiu griežčiausiu ir perkančiosioms organizacijoms pačiu nepalankiausiu būdu, pamirštant pamatinį valdymo principą – efektyvų ir racionalų veiklos organizavimą. Pasigilinus į mūsų viešųjų pirkimų praktiką, akivaizdu, kad šis pamatinis principas, dar XX a. pradžioje suformuluotas „biurokratijos tėvo“ – vokiečių sociologo Maxo Weberio (Max Weber), Lietuvoje yra visiškai pamintas. Rezultatas yra skandalingas ir apgailėtinas – mokslinės veiklos administravimo svorio centras nustumtas lėšų įsisavinimo kontrolės, tariamos kovos su korupcija link, prasilenkiant su elementariais protingumo kriterijais ir užgožiant pačios kūrybinės veiklos turinį.
Mažos vertės pirkimai, kurie yra kasdienės mokslinės veiklos pagrindas, Lietuvoje traktuojami kaip korupcijos riziką didinantis veiksnys, o neskelbiamos derybos, be kurių neįmanoma įsigyti ypač sudėtingų ir pažangiausių mokslinių prietaisų, – kaip vienas rizikingiausių ir smerktinas pirkimo būdas. Korupcijos rizikos rodikliai yra „mažinami“ mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos, t.y. šalies ateities sąskaita, nesigilinant į šių rodiklių prasmę. Didžiuosiuose šalies mokslo centruose, tokiuose kaip Vilniaus universitetas, mokslinis darbas žlunga dėl tarptautinėje praktikoje nesutinkamų pirkimų bėdų (mažos pirkimo vertės, netinkamai sumuojant, paverčiamos sunkiai administruojamomis didelėmis vertėmis), tuo tarpu „Transparency International“ Lietuvos skyrius neranda duomenų, kad „mažos vertės pirkimai neproporcingai apsunkintų perkančiųjų organizacijų darbą“ (kur gi ras, jei jų beveik neįmanoma atlikti).
Mokslininkai atkreipia valstybės vadovų dėmesį į tai, kad nepasitikėjimu, o ne šiuolaikinėmis žiniomis grindžiamas valdymas, ypač mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, griauna pastangas brandinti mūsų šalies visuomenę, kaupti visuomeninį kapitalą ir kurti šalies ateitį, veja mokslininkus iš šalies ir pasmerkia mūsų valstybę atsilikimui bei amžinam užsienio pagalbos naudotojo vaidmeniui.
Žymiausių Lietuvos mokslininkų kreipimosi iniciatyvinės grupės narius priėmė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas dr. V. Gedvilas ir Ministras Pirmininkas dr. A. Butkevičius, kurie stojo mokslininkų pusėn ir pritarė visų jų keliamų problemų skubiam sprendimui. Prezidentūra ėmėsi tam tikros iniciatyvos skatinti mokslininkų ir valdininkų dialogą. Netrukus Seime bus pradėtos svarstyti Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pataisos, kurių dalį pateikė ir mokslo bendruomenė.
Įstatymo pataisų neužteks – teks rasti ir eliminuoti žlugdančias subtilybes poįstatyminiuose aktuose. Tačiau visos šios pastangos bus bergždžios, jei nepavyks pakeisti sisteminio vienmačio požiūrio į viešuosius pirkimus, jei visuomenė ir toliau bus skirstoma į teisuolius ir potencialius sukčius, jei VPĮ ir toliau bus skirtas kontroliuojančių institucijų veiklos pateisinimui ir korupcijos „mažinimui“ ne ten, kur ji klesti. Nuo netrukus priimtų sprendimų ir mokslininkų bendruomenės sutarimo su valdžios institucijomis priklausys, ar išliks viltis Lietuvai tapti savo piliečių pasididžiavimo verta mokslo bei kultūrinių ir technologinių inovacijų šalimi, ar ir toliau teks „didžiuotis“ tik tuo, kad paskutiniai Europoje pasikrikštijom ir gavom raštą.
Nei šio rašinio visuma, nei kuri jo dalis negali būti traktuojama kitaip, kaip siekis padidinti viešųjų pirkimų efektyvumą ir racionalumą mokslinės ir inovacinės veiklos srityje. Bet kokios nuorodos į šį rašinį bei interpretacijos, siekiant pateisinti korupcijos rizikos didinimą ir (arba) pritarti kurioms nors visuomenės grupėms ir (arba) individams, kurie yra suinteresuoti neskaidria veikla, yra priskirtinos tokių nuorodų ar interpretacijų autorių neetiškam elgesiui.
