Įvykis užfiksuotas praėjus 35 metams nuo zondo iškėlimo, pakeliui aplankius Saturno ir Jupiterio planetas. AGU pranešimo antraštė buvo tokia: „Staigus kosminės spinduliuotės pokytis rodo, jog „Voyager 1“ išskrido iš Saulės sistemos“.
Pasak šio pranešimo ir jį pagrindžiančio mokslinio darbo, kurį publikavo recenzuojamas leidinys „Geophysical Journal Letters“, ribą tarp Saulės sistemos ir tarpžvaigždinės erdvės parodė „Voyager“ užfiksuotas aiškus galaktinių kosminių spindulių kiekio pokytis. Geofizikai nusprendė, jog tai yra ženklas, kad „Voyager“ įveikė skardį, vadinamą heliopauze – milžiniško išretėjusios plazmos ir krūvį turinčių dalelių, kurios į erdvę paskleidė Saulės vėjas, pakraštį.
Mokslinio darbo santraukoje rašoma: „įveikė aiškiai apibrėžtą daug energijos turinčių dalelių ribą, kuri yra galimai susijusi su heliopauze“.
Bet istorija taip paprastai nesibaigė.
Vos po kelių valandų nuo AGU pranešimo paviešinimo savo nuomonę oficialiai pareiškė ir NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos (Jet Propulsion Laboratory) specialistai: jų teigimu, „Voyager“ vis dar nepasiekė tarpžvaigždinės erdvės. Šios laboratorijos mokslininkų taikomas Saulės sistemos pakraščio kriterijus yra kitoks: tarp Saulės ir tarpžvaigždinės terpės turėtų pasikeisti magnetinio lauko kryptis. Jų teigimu, „Voyager“ zondas, per erdvę nuo mūsų tolstantis maždaug 61 000 km/h greičiu, tokių pokyčių nepastebėjo.
Dar tą pačią dieną AGU pakoregavo savo pranešimą, jo pavadinimą pakeitė į atsargesnį: „Staigus kosminės spinduliuotės pokytis rodo, jog „Voyager1“ įskriejo į naują kosmoso sritį“.
Beje, naujienų apie tai, kad „Voyager“ jau paliko Saulės sistemą, pastaruoju metu pasirodo bemaž kasmet.
Štai prieš metus buvo pranešta, kad „Voyager“ įveikė vadinamąją smūginę bangą (angl. termination shock). Tai yra riba, ties kuria staiga sulėtėja Saulės vėjas ir kuri parodė, jog zondas pateko į Saulės sistemos pakraščio sritį, vadinamą tarpine sritimi (angl. heliosheath).
Praėjusį rugpjūtį „Voyager“ mokslininkų komanda paskelbė, kad jų zondas pasiekė nežinomą „magnetinį greitkelį“, kuriame jungiasi magnetinės heliosferos vidaus ir išorės magnetiniai laukai.
Jeigu norite suvokti mūsų, žmonių, menkumą, atkreipkite dėmesį į tai, kad nuo paleidimo 1977 metais „Voyager 1“ sugebėjo nukeliauti vos 0,02 šviesmečio (arba 17,7 mlrd. km). „Star Trek“ serialo herojai savo kosminiu laivu tokį atstumą galėtų įveikti greičiau nei spėtumėte išgerti arbatos puodelį.
Vertinant mastelius, ar ne per drąsu spėti, kad „Voyager“ artimiausiu metu žengs į tarpžvaigždinę erdvė? Ir galbūt svarbesnis klausimas – o kaip aiškiai apibrėžti, kas yra tas tikrais Saulės sistemos pakraštys ir nuo ko prasideda tarpžvaigždinė erdvė?
Jeigu skiriamoji riba yra heliopauzė tuomet padėtį kiek apsunkina tai, jog heliosfera yra lašo formos - mat Saulė per tarpžvaigždinę erdvę iriasi tarsi laivas per vandenyną. Tai reiškia, kad atstumas iki heliopauzės labai priklauso nuo to, kuria kryptimi skrieja iš Žemės paleistas kosminis aparatas.
Nors mokslininkai turi aiškiai apibrėžtus Saulės ir tarpžvaigždinės erdvės riboženklius, visuomenei skirtingų mokslininkų grupių aiškinimaisi, kas kuo vadinama, greičiausiai skamba ganėtinai miglotai.
O kodėl gi Saulės sistemos pakraščiu nepavadinus Oorto kometų debesies, kurį „Voyager 1“ pasieks visiškai be energijos, po 18 000 metų? Būtent šiame debesyje sukasi senoviniai objektai, kuriuos aplink mūsų žvaigždės sistemą priklauso tokiu atstumu (1 šviesmečio arba 9, trln. kilometrų) labai silpna gravitacinė trauka
Už Oorto debesies Saulės įtaka ties susilpnėja, kad net silpnas bet kokios kitos žvaigždės gravitacinis poveikis šio debesies lėtai judantiems objektams juos gali „pagrobti“ iš Saulės įtakos.
Taigi, priklausomai nuo to, kaip bus apibrėžiamas Saulės sistemos pakraštys, visai gali būti, kad artimiausiais laikais bent po kartą kasmet girdėsime, kad štai, „Voyager“ jau išskrido. Bet visai gali būti ir taip, kad tokią pačią naujieną žmonės skaitys ir po 20 000 metų – jei jų tuo metu apskritai dar bus.
