Po praėjusio penktadienio įvykių, kai prie Žemės grėsmingai priartėjo asteroidas 2012 DA14, o virš Čeliabinsko sprogo keliolikos metrų skersmens meteoritas, pagrįstai susidomėta ir susimąstyta dėl technologijų, kurios galėtų apsaugoti mūsų planetą nuo panašių nelaimių.
130 tūkst. tonų sveriantis 50 metrų skersmens luistas penktadienio vakarą, 21.24 val. Lietuvos laiku pro Žemę praskriejo rekordiškai arti – mažiau nei 30 tūkst. km atstumu. Jei jis būtų atsitrenkęs į Žemę, smūgio vietoje būtų įvykęs sprogimas, kurio energija tūkstančius kartų pranoktų ant Japonijos 1945 m. numestų atominių bombų galią. Tiesa, astronomai buvo apskaičiavę, kad susidūrimo tikimybė – labai menka. O ir tokių artimų vizitų Žemės apylinkėse pasitaiko tik maždaug kas 40 metų.
„Atvejų, kai tokio ar didesnio kalibro asteroidai pataiko į Žemę, pasitaiko maždaug kas 1,2 tūkst. metų“, - tvirtina Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje ir Kalifornijos valstybinio politechnikos universiteto mokslininkai. Tačiau jie pasiūlė planą, kaip būtų galima atremti panašaus pobūdžio asteroidų atakas.
Jų projektas, pavadinimu „DE-STAR“ ("Directed Energy Solar Targeting of Asteroids an exploRation") yra orbitinė gynybos nuo asteroidų sistema, kuri kosmose galėtų išnaudoti neišnaudojamai didelius saulės energijos kiekius, paversdama saulės energiją į lazerio spindulius. Šiuos būtų galima nukreipti į grėsmingą dangaus kūną ir jį sunaikinti dar iki to momento, kai jis pernelyg priartės prie Žemės.
„Ši idėja – ne koks nors paikas svaičiojimas, nusižiūrėtas iš „Star Trek“, - pažymi vienas iš tyrimo bendraautorių, Kalifornijos valstybinio politechnikos universiteto profesorius Gary Hughesas. – Visi tokiai sistemai reikalingi komponentai jau yra sukurti. Gal tik jie veikia ne tokiais pajėgumais, kokių reikėtų ginantis nuo asteroidu. Tad esminis iššūkis ir būtų praplėsti jau turimų technologijų galimybių mastelį. O esmines sudedamąsias dalis mes juk jau turime – tereikia padidinti jų poveikio galią. Kitaip tariant, iš jų sukurti didesnę ir efektyvesnę sistemą. Kai tokią turėsime, ji galės nuveikti daug įvairiausių dalykų.“
Tyrimą atlikę mokslininkai tvirtina, kad sistema „DE-STAR“ galėtų pasitarnauti ne tik kaip grėsmingų asteroidų išgarinimo priemonė, bet ir kaip erdvėlaivių galios agregatas (variklis). G. Hjudžesas su kolega iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje Philipu Lubinu apskaičiavo reikalavimus ir galimybes įvairių dydžių ir kalibrų „DE-STAR“ sistemoms – nuo nešiojamo kompiuterio dydžio iki 10 km skersmens dydžio konstrukcijų. Kuo didesnė sistema, tuo didesnės jos galimybės, aiškina tyrimo autoriai.
Pavyzdžiui, „DE STAR 2“ – 100 metrų skersmens ir maždaug Tarptautinės Kosminės Stoties (TKS) dydžio sistema, mokslininkų žodžiais tariant, „galėtų išstumti kometas ar asteroidus iš jų orbitų“. O štai kur kas didesnio kalibro (maždaug 10 km skersmens) sistema „DE STAR 4“, būdama didesnė už TKS apie 100 kartų, per parą į taikiniu pasirinktą kosminį kūną galėtų „sušvirkšti“ apie 1,4 megatonos energijos. Tuomet per metus būtų galima sunaikinti maždaug 0,5 km skersmens asteroidą.
Didžiausio kalibro saulės lazerių sistema galėtų tarnauti ir tarpplanetinėse kelionėse – naudojant tokias sistemas būtų įmanoma pasiekti kur kas didesnį erdvėlaivių greitį nei yra įmanoma su dabartinėmis cheminiais junginiais varomomis raketomis. Maža to, „DE STAR 4“ sistemos tolimosiose kosminėse kelionėse galėtų aprūpinti energija pažangius joninius variklius. O bene fantastiškiausiai skamba mintis, jog, anot projekto autorių, minėtoji lazerių sistema vienu metu galėtų atlikti viską išsyk – ir naikinti asteroidą, ir teikti energijos erdvėlaiviui.
Tačiau „DE STAR 4“ – ne riba. Sistema „DE STAR 6“, anot profesoriaus P. Lubino, 10 tonų sveriantį erdvėlaivį galėtų įgreitinti iki greičio, artimo šviesos greičiui ir nutiesti kelius pirmosioms tarpžvaigždinėms kelionėms.
„Mūsų siūlymai grindžiami keleto pagrindinių technologijų kombinacija, - aiškina P. Lubinas. – Toks derinys be jokių stebuklų ir visai realiomis, jau egzistuojančiomis priemonėmis leistų pasiekti tai, ką laikome fantastika. Žinoma, tam reikės ypatingo dėmesio galybei visokių smulkių techninių dalykų ir labai daug darbo, tačiau to įgyvendinimui jokių stebuklų nereikia.“
„Mūsų gauti skaičiai nėra iš piršto laužti – juos gavome atlikę nuodugnią analizę ir solidžius skaičiavimus – pasvėrę ir įvertinę, kas iš tiesų yra įmanoma, - pridūrė G. Gughesas. – Be kita ko, tai, ką mes siūlome, yra įmanoma – su dabartinėmis teorijomis ir dabartinėmis technologijomis. Egzistuoja asteroidų ir kometų, kurios kerta Žemės orbitą. Kai kurie iš jų – labai pavojingi. Yra buvę, kad tokie kūnai smogė į Žemę. Taip gali nutikti ir ateityje. Tad turėtume imtis tokios rizikos mažinimo. Reikia tikroviškų sprendimų, o tai, ką siūlome mes, kaip tik yra vienas iš tokių.“
