Jau nuo senų laikų žmonės ieškojo būdų, kaip atskirti melą nuo tiesos, ypač kai žmogus įtariamas padarius ką nors negera. Senovės Azijoje įtariamajam liepdavo sukramtyti saują nevirtų ryžių ir juos išspjauti arba nuryti. Buvo manoma, kad melagiams išdžiūva burna, todėl jie arba negali nuryti, arba ryžius išspjauna sausus. Kiti metodai buvo absurdiški ir žiaurūs, iš serijos „jei išgyvens, vadinasi, kaltas, jei nuskęs – nekaltas“. Dar kiti naudodavo fizinę jėgą. Nors ir primityvūs, visi bandymai buvo grįsti prielaida, kad tiesą arba melą galima atpažinti iš fiziologinių žmogaus reakcijų bei išorinių požymių. Nors šiais laikais naudojami metodai kur kas labiau pagrįsti mokslu, jų pagrindas išlieka tas pats.
Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, kaip geriausiai atpažinti melagį. Jis visada žiūri į kairę, prisidengia burną, muistosi, būna labai ramus, sukryžiuoja kojas, sukryžiuoja rankas, žiūri į viršų, žiūri žemyn, palaiko akių kontaktą arba nusuka akis į šalis. Nebūtinai tokia eilės tvarka ir nebūtinai viską kartu.
Pagrindinis tikslas – atrasti savotišką Pinokio nosį, tai yra nustatyti vieną ar kelis požymius, kurie neginčijamai rodytų, kad žmogus meluoja. Kviečiame susipažinti su pažangiausiomis melo nustatymo priemonėmis.
Melo detektoriaus istorija
Pirmasis prietaisas, kuriuo buvo bandoma sugauti melagius, pasirodė 1895 m., kai italų psichiatras ir vienas kriminologijos pradininkų Cesare Lombroso patobulino tuo metu egzistavusį hidrosfigmografą, kad galėtų matuoti tardomo įtariamojo kraujo spaudimą ir pulsą.
1906 m. seras Jamesas Mackenzie, taip pat patobulinęs savo ankstesnį išradimą, sukonstravo klinikinį rašalinį poligrafą, kuriuo buvo galima raštu ant popieriaus fiksuoti žmogaus fiziologinių funkcijų pokyčius. 1914 m. italas Vittorio Benussi atliko daugybę eksperimentų pneumografu, aparatu, matuojančiu kvėpavimo ritmo pokyčius, ir nustatė, kad meluojančio žmogaus kvėpavimas pasikeičia pakankamai stipriai, kad tai būtų įmanoma užfiksuoti.
1921 m. kanadiečių psichologas Johnas A. Larsonas pateikė pirmąją melo detektoriaus, kuris fiksavo ir kvėpavimo, ir kraujo spaudimo pokyčius, ir pulsą, versiją. J. A. Larsonas prietaisą pavadino poligrafu (išvertus iš graikų kalbos, „daug užrašų“), nes juos buvo galima matuoti kelias reakcijas tuo pat metu.
Po šio įvykio tarp J. A. Larsono ir L. Keelerio perbėgo juoda katė. J. A. Larsonas manė, kad L. Keeleris buvo nevertas bendraautorio statuso, nes prisidėjo mažiau nei kiti kolegos. O J. A. Larsonui nepatiko poligrafo komercinimas ir tai, kad L. Keeleris neturi „tinkamo“ akademinio laipsnio – buvo tiesiog technikos operatorius. L. Keeleris net rengė viešus pasirodymus, kuriuose naudodamas melo detektorių bandydavo atspėti, kokią kortą pasirinko dalyvis. Teigiama, kad teisingą atsakymą mokslininkas pateikdavo ne tiek dėl prietaiso tobulumo, kiek dėl publikos ir dalyvių reakcijos stebėjimo. Bet reklama yra reklama.
Dabartinė situacija
Šiais laikais testas melo detektoriumi atliekamas taip: prie rankos pritvirtinamas daviklis, matuojantis širdies ritmą ir kraujo spaudimą; du lankstūs plastikiniai vamzdeliai, vadinami pneumografais, kuriais stebimas kvėpavimas, apvyniojami aplink kūną ties juosmeniu ir krūtine. Galvanometras matuoja prakaitavimą ir siunčia elektros srovę tarp dviejų plokštelių, pritvirtintų ant pirštų galiukų. Kuo labiau prakaituota oda, tuo ji laidesnė elektrai. Visi duomenys siunčiami į kompiuterį ir pateikiami grafiškai. Tada juos analizuoja specialiai išmokytas egzaminuotojas.
Melo detektoriai JAV naudojami net darbo atrankose. Tiesą sakant, būtent šioje srityje ši technologija ir yra pati populiariausia. Poligrafas naudojamas darbuotojų atrankoje, kasmetėse darbuotojų patikrose ir aiškinantis darbo vietoje įvykusias vagystes. Manoma, kad dėl darbuotojų įvykdytų vagysčių JAV įmonės praranda apie 10 mlrd. JAV dolerių per metus, todėl melo detektorius laikoma gana pigia priemone, kuria galima sumažinti nuostolius. Dažniausiai tokias priemones naudoja įmonės, kuriose didesnė vagystės rizika, pavyzdžiui, bankai, ir didelė apyvarta, tarkim, mažmeninės prekybos ir degalinių tinklai.
Nemažai valstijų bando apriboti melo detektorių naudojimą darbuotojų apklausoje. To priežastis labai paprasta – darbdaviai, naudodamiesi proga, be, tarkim, su vagyste susijusių klausimų, pradeda domėtis darbuotojo nuomone apie įmonę ir jos vadovus, pasitenkinimą savo darbu, profesinių sąjungų veiklą, asmeninius požiūrius, laisvalaikio leidimo būdus, kolegų darbus ir pan.
Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad melo detektorių tikslumas svyruoja nuo 60 iki 96 procentų. Viena vertus, lyg ir neblogai. Kita vertus, kad ir kokia maža paklaida būtų, jos kaina – neteisingai nuteistas žmogus – yra didžiulė. 2003 m. JAV energetikos departamentas atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti melo detektoriaus patikimumą. Išvadose buvo teigiama, kad nors ir negalima visiškai garantuoti šio prietaiso tikslumo, patikimesnė technologija, kuria būtų galima nustatyti melą, tiesiog neegzistuoja.
Yra net organizacijų, kurių veikla skirta būdams, kaip sėkmingai išlaikyti patikrinimą, paviešinti. Taip siekiama įrodyti prietaiso nepatikimumą. Tarp siūlomų būdų yra tokių perliukų kaip skaičiuoti mintyse, iš anksto išsitepti ar apsipurkšti prakaitavimą reguliuojančiomis priemonėmis ar netgi įtempti išeinamosios angos raumenis.
Galima teigti, kad melo detektorius užfiksuoja ne patį melą, bet nerimą dėl melo. Todėl testą sėkmingai išlaikyti gali žmonės, kuriems nesvarbu, kad jie meluoja, arba kurie tiesiog įsitikinę savo teisumu. Viena garsiausių JAV istorijų sukosi apie Gary Leoną Ridgway, kuris praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kaip manoma, nužudė bent 70 žmonių. 2003 m. jis buvo nuteistas remiantis DNR įkalčiais, nors 1984 m. sėkmingai išlaikė testą melo detektoriumi.
Tiesos serumas
XX a. pradžioje gydytojai ėmė naudoti tirpalus, tokius kaip skopolaminas ar chloroformas, kad „užmigdytų“ gimdančias moteris, nes šios medžiagos sukelia mieguistumą, dezorientaciją, dėl jų sutrinka koordinacija ar net prarandama atmintis. Pastebėta, kad tokios būsenos moterys kur kas noriau ir detaliau atsako į visus klausimus.
1922 m. pirmą kartą tokį būdą tardant įtariamuosius panaudojo amerikietis Robertas House’as. Jo išvadose buvo sakoma, kad įtariamieji, paveikti skopolamino, nesugeba meluoti ar net logiškai mąstyti. Šis eksperimentas sulaukė daug visuomenės dėmesio ir taip gimė tiesos serumo pavadinimas. Pasak policininkų, kartais užtekdavo vien užsiminti, kad įtariamieji bus apklausiami naudojant tokias priemones, ir nusikaltėliai prisipažindavo.
Vis dėlto dėl nemalonaus šalutinio poveikio šio vaisto ilgainiui buvo atsisakyta. Žmonėms, paveiktiems šiuo tiesos serumu, būdingos haliucinacijos, iškreiptas tikrovės suvokimas, galvos skausmai, širdies ritmo sutrikimai, suprastėja regėjimas. Be to, jiems taip smarkiai išdžiūva burna, kad jie vos gali prašnekėti, o tai prieštarauja pačiai tardymo esmei.
Vėliau (ir iki šių dienų) vietoj skopolamino buvo pradėti naudoti įvairūs barbitūratai (raminamųjų vaistų grupė), kurių populiariausias yra dažnai kino filmuose minimas natrio tiopentalis. Šiuo metu tai yra, ko gero, populiariausia tiesos serumo atmaina. Tačiau specialistai teigia, kad jų veiksmingumas siekiant išgauti išpažintį apie padarytus nusikaltimus taip pat abejotinas. Įtariamieji, veikiami šių vaistų, gali nuslėpti dalį informacijos, meluoti ar, daugeliu atvejų, netgi prisipažinti padarę nebūtų dalykų. Ir kuo didesnių psichinių problemų turi žmogus, tuo mažiau jį veikia šios priemonės. Geriausia, ką serumas gali padaryti, tai tiesiog greičiau išgauti tiesą iš žmonių, kurie ir taip ilgai tardomi būtų prisipažinę.
Taigi, bent jau oficialiai neegzistuoja joks stebuklingas viralas, kuris atitiktų tiesos serumo sampratą. Išgauta tiesa visada bus atskiesta fantazijomis ar apgaule. Daugelyje išsivysčiusio pasaulio šalių tiesos serumai uždrausti ir prilyginami kankinimams, tačiau kai kur, pavyzdžiui, Indijoje, jie retkarčiais vis dar naudojami.
Smegenų tyrimai
Smegenų tyrimais (angl. brain mapping), kaip galima spręsti iš pavadinimo, melo požymių ieškoma žmogaus smegenyse. Pensilvanijos universiteto psichiatras Danielis Langlebenas eksperimentais nustatė, kad kai kurios smegenų sritys aktyvesnės meluojant nei sakant tiesą. Dar daugiau, eksperimento dalyviams taip pat pasireiškė žąsies oda arba gausesnis prakaito išsiskyrimas. Anot gydytojo, tai rodo, kad galbūt melo detektorių, kurį naudojant prakaitavimas yra vienas pagrindinių rodiklių, nurašyti kaip niekam tinkamą prietaisą būtų dar anksti.
Harvardo universiteto psichologas Stephenas Kosslynas tęsė tyrimus ir lygino reakcijas spontaniškai meluojant bei sakant iš anksto paruoštą melą. Pavyzdžiui, kai mama paklausia vaiko, ar jis padarė namų darbus, atsakymas bus spontaniškas. O paklaustas, kodėl grįžo namo kur kas vėliau, nei buvo nurodyta, vaikas greičiausiai bus iš anksto paruošęs savo versiją, nes tikėjosi tokio klausimo. Tyrimai parodė, kad, kaip mokslininkas ir tikėjosi, meluojant spontaniškai ir iš anksto suplanavus veikia skirtingos smegenų sritys. Vėlesni tyrimai taip pat nedavė norimų rezultatų, nes įvairūs žmogaus smegenų procesai (atmintis, vaizdo ir garso suvokimas, kiti pojūčiai), nors ir nėra terra incognita, tėra vis dar mažai žinoma teritorija.
Deja, minėtosios Pinokio nosies kol kas nepavyko rasti. Nė viena iš aprašytų priemonių nesuteikia šimtaprocentinių garantijų, kad melą įmanoma neklystamai atpažinti, todėl filmuose daug kartų matytų scenarijų dar reikės palaukti.
