Ankstyviausių įrodymų, kad žmonės pradėjo rinkti laukinių alyvmedžių (Olea oleaster) vaisius neolito epochoje, nuo maždaug 10 tūkst. metų prieš mūsų erą, buvo rasta nuo Artimųjų Rytų (dabartinėje Palestinoje ir Jordanijoje) iki Ispanijos.
Vėliau šie medžiai buvo sukultūrinti, o kai kurie mokslininkai teigia, kad šis procesas prasidėjo Artimuosiuose Rytuose prieš maždaug 6 tūkst. metų.
Tačiau kiti ekspertai buvo pateikę įrodymų, jog įvairios kultūrinės veislės buvo vedamos iš laukinių alyvmedžių vienu metu visame Viduržemio jūros regione.
Dabar tarptautinė ekspertų grupė, naudodama genetinius duomenis, molekulinio datavimo metodą, fosilijas ir klimato modeliavimą, padarė išvadą, kad legendomis apipinto medžio šaknys yra vienintelėje vietoje - ir gerokai toliau į šiaurę bei rytus negu manyta anksčiau.
"Padarėme išvadą, kad Viduržemio jūros regiono vakarinė dalis nebuvo svarbus pirminis alyvmedžių sukultūrinimo centras, - mokslininkai rašo straipsnyje, paskelbtame žurnale "Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences". - Pirminio alyvmedžių sukultūrinimo lopšys yra šiaurės rytų Levante."
Ši teritorija apima dabartinį kurdų gyvenamą regioną tarp Sirijos ir Turkijos, Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS) dirbantis vienas iš šios studijos autorių Guillaume’as Besnard’as (Gijomas Besnaras) sakė naujienų agentūrai AFP.
Kultūriniai alyvmedžiai iš to rajono matomai paplito visoje rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje ir Kipre - Turkijoje, Graikijoje, Italijoje ir kitose teritorijose, "lygiagrečiai su civilizacijų plėtra ir mainais tarp žmonių šioje pasaulio dalyje", sakoma straipsnyje.
Kultūrinis alyvmedis (Olea europaea) užima svarbią vietą senovės graikų, romėnų ir ankstyvųjų krikščionių mitologijoje, o alyvmedžio šakelė iki šiol laikoma taikos simboliu.
Senovės graikai tikėjo, kad karo ir išminties deivė Atėnė padovanojo Atėnų gyventojams pirmąjį kultūrinį alyvmedį, iš kurio kilo visi kiti.
"Dėl kultūrinių alyvmedžių svarbos žmonių gyvenime ši rūšis tapo simboliu senoviniuose raštuose ir šventraščiuose, o dėl šio vaismedžio kilmės dažnai ginčijamasi", - pažymėjo mokslininkai.
"Kaip rodo mūsų tyrimas, dauguma (apie 90 proc.) mūsų laikais auginamų alyvmedžių pagal motininę medžiagą aiškiai yra kilę iš Artimųjų Rytų, - pridūrė G.Besnard’as. - Nemanau, kad kas nors dėl to toliau ginčysis."
Atliekant šiuos tyrimus, mokslininkai paėmė DNR mėginių iš 534 kultūrinių alyvmedžių, 1 263 laukinių alyvmedžių, augančių 108 vietovėse, taip pat 49 medžių, priskiriamų Užsachario Afrikoje paplitusiam porūšiui.
Tyrėjai taip pat padarė išvadą, kad trys pagrindinės laukinių alyvmedžių atmainos atsiskyrė nuo bendro protėvio bent prieš 1,5 mln. metų, sakė G.Besnard'as.
Alyvmedis neretai būdavo vadinamas gyvybės medžiu, nes jį žmonės naudodavo įvairiausioms reikmėms. Pačios alyvuogės valgomos, iš jų spaudžiamas aliejus tinkamas ne vien maistui, bet ir muilui gaminti. Jis taip būdavo deginamas aliejinėse lempelėse, o iš alyvmedžio medienos drožiamos skulptūros.
Mūsų laikais vien Europoje kasmet užauginama 2,4 mln. tonų alyvuogių, o pagrindinė jų tiekėja yra Ispanija.
Alyvmedžiai taip pat auginami pietų Afrikoje, Australijoje, Japonijoje ir Kinijoje.