Šįkart tyrinėtojai iš jungtinio Rusijos, Korėjos, JAV, Anglijos bei Švedijos mokslinio desanto nusileido į 100 metrų gylį po žeme. Kaip ir kokiu būdu, kol kas apie tai nutylima. Tačiau ten, amžinojo įšalo karalijoje jų laukė neįtikėtina sėkmė. Rasta ne tik mamutų kaulų, bet ir šių priešistorinėje epochoje išnykusių gyvūnų minkštųjų audinių (riebalų bei raumenų), plaukų, vilnos bei - kaulų smegenų pačiuose kauluose. To iki šiol aptikti dar nepavyko nė vienai ekspedicijai.

Tiesa, prieš penkerius metus Rusijoje, tame pačiame Jakutijos Ust Jano rajone buvo rasta 42 tūkst. metų senumo mamutukė. Tačiau vietoj to, kad ji atsidurtų rimtose mokslinėse laboratorijose, jos per tiek metų pusiau išdžiuvusi, pusiau suakmenėjusi mumija atliko komercinį turą po Aziją. Liuba, vieno mėnesio laiko mamuto patelė tapo labiausiai lankomu eksponatu minėto regiono sostinėse. Mat tuomet tai buvo geriausiai išsilaikęs mamutas pasaulyje. Manoma, kad prieš 42 tūkst. metų ji nuskendo ir įšalo amžinajame įšale Sibire. Nors ji neteko didžiosios dalies kailio, o laukiniai šunys nugraužė vieną ausį ir uodegą, visgi mamuto jauniklė gana gerai išsilaikiusi. Tačiau ji taip ir netapo klonavimo eksperimentais užsiimančių mokslo centrų kruopštaus tyrimo objektu. Mat ji buvo rasta atitirpusiame vasarą purvo sluoksnyje; tad nors dalis kailio, audinių (ir,aišku, kaulai) išliko, išgauti DNR iš jos mumijos jau nebepavyko. O nepavykus moksliniam eksperimentui, tuomet ir buvo „užsuktas“ komercinis projektas. Neprapulti gi tokiam radiniui va taip jau visai „tuščiai“.

Beje, tame pačiame rajone 2010 metais vasarą atšilusio amžinojo įšalo purve buvo aptikti neblogai išsilaikę palaikai kito mamutų jauniklio, kurį pavadino Jukiu. Šalia jo gulėjo kitų dviejų priešistorinių gyvūnų - bizono bei laukinio arklio - mumijos (dažniausia mirtis priešistorinius gyvūnus bent jau Sibiro plynaukštėse ištikdavo per netikėtus, bet galingus potvynius). Po minėtų radybų mokslo pasaulyje taip pat svarstyta idėja klonuoti minėtus gyvūnus, tačiau vėliau ši idėja užgeso. Matyt, biologinė medžiaga, iš kurios ir būtų galima išgauti DNR, veikiama tūkstančius kartų pasikartojančių atšilimų bei užšalimų, jau buvo negrįžtamai suirusi.

Šįkart gali būti visai kitaip. Mat patys autoritetingiausi mokslo periodiniai leidiniai jau pažadėjo: pačiu artimiausiu metu bus imama skelbti minėta ekspedicijos surinkta unikali mokslinė medžiaga.

Mamutas

Ekspedicijos radiniais jau susidomėjo ir mokslininkai - skandalistai, ir - rimti „kiaušingalviai“
Mat paskelbus tik preliminarius tyrimų duomenis (svarbiausia - rasti puikiai išsilaikę, beveik nepakitę mamuto minkštieji audiniai) sujudo visi mokslininkai, besispecializuojantys gyvūnų klonavime. Pirmasis garsiai apie tai pareiškė skandalingasis Chvanas U Sukas iš Pietų Korėjos. Šis mokslo vyras išgarsėjo visame pasaulyje, kai pasigyrė atliktomis klonavimo operacijomis, kurių, pasirodo, nebūta. Tačiau kiek paatgailavęs korėjietis dabar visiškai atsigavo ir dabar visai nesiruošia mirti nuo kuklumo. Tad jis jau viešai pareiškė, kad jei, girdi, jo vadovaujamam mokslinių tyrimų centrui bus suteikta bent kiek biologinių pavyzdžių iš minėtos ekspedicijos, jis su visu rimtumu imtųsi klonavimo eksperimentų.

Tačiau apie tokius norus skuba pareikšti ir nepriekaištingos reputacijos mokslininkai. Todėl šios ekspedicijos vadovai jau planuoja pateikti radinių pavyzdžius Japonijos universitetui Kinki, kur jau 15 metų atliekami išsamūs klonavimo eksperimentai. Nuo šios mokslo įstaigos neatsilieka ir kitas Tekančios saulės šalies - Kioto universitetas. Pastarojo profesorius Akira Iritani dar pernai pareiškė, kad jo vadovaujama laboratorija visiškai pasirengusi minėtiems eksperimentams. Tereikia gauti tik tinkamą biologinę medžiagą su nesuirusia DNR. Teoriškai procesas atrodo gama nesudėtingas (žvelgiant šiuolaikinio mokslo akimis): iš mamuto ląstelių išskiriami branduoliai (jie ir yra DNR saugotojai - pernešėjai iš kartos į kartą) perkeliami į afrikietiško dramblio patelės kiaušialąstę. Taip surogatinė mama ir išnešios drambliuką - mamutuką. Deja, praktika kol kas byloja ką kita: panašūs eksperimentai Vakarų (daugiausiai Amerikos) ir Rytų (Japonijoje) moksliniuose centruose atliekami jau nuo 1990 metų. Deja, iki šiol - vis dar nesėkmingai.

O ką mano apie tai mūsų šalies mokslininkai? Redakcija paprašė pakomentuoti Raimondą Šiukštą, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos ir genetikos katedros doktorantą. Šis iš karto pabrėžia esminę sėkmingo priešistorinio gyvūno klonavimo sąlygą: minėtai procedūrai būtina turėti nepažeistos struktūros (nedegradavusią) DNR. Deja: tokios kokybės DNR išlieka tik laikoma ypač žemoje temperatūroje ir kol kas nei vienai tyrėjų grupei nėra pasisekę išskirti intaktinės (nedegradavusios struktūros) DNR nei iš mamuto, nei iš jokio kito seniai išnykusio gyvūno pavyzdžių, nekalbant jau apie galimybę rasti juose gyvų ląstelių. Taigi, panašu, apibendrino savo nuomonę mūsų pašnekovas, kad bent jau kol kas mamuto klonavimas yra labiau teorinė galimybė, nei realiai įgyvendinamas projektas.

Ką gi, belieka laukti, kas bus paskelbta moksliniuose žurnaluose jau šį mėnesį ir kokią iš tikrųjų vertingą biologinę medžiagą (DNR išlikimo prasme) rado tarptautinė ekspedicija Jakutijoje. Juk šįkart mamuto (kol kas neskelbiama, kiek palaikų šių gyvūnų iš viso rasta) liekanos rastos giliai po žeme, kur tūkstančius metų buvo ir tebėra amžinas įšalas. Kuris, skirtingai nuo žemės paviršiaus, niekada neatšyla ir vėl neužšąla. Tad ten, po žeme, dėl įvairių priežasčių (pvz., potvynio srovė nunešė juos į požeminį grotą) atsidūrę priešistoriniai gyvūnai turėjo „amžiams“ užsikonservuoti. Tad jei išliko ir minkštieji jų audiniai (raumenys bei riebalai), ko niekada nerandama žemės paviršiuje, galima tikėtis, kad juose išliko ir nepažeista DNR. Laukti liko nedaug.

Mamutai išnyko prieš tūkstančius metų, o kiti žvėrys - visai neseniai

Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kodėl išnyko mamutai. Vieni laikosi nuomonės, kad tai atsitiko, pasikeitus klimatui (o kartu - ir šių gyvūnų mitybos bazė). Kiti mokslo vyrai bei moterys mano, kad dėl šių milžinų išnykimo kaltas žmogus, dar treti - dėl to kaltina virusus.

Vilnomis apaugę mamutai kadaise buvo gana plačiai paplitę visose Europos dalyse. Prieš 14 tūkst. metų jie pasitraukė į šiaurės Sibirą, o maždaug prieš 4 tūkst. metų visai išnyko. Tad priešistoriniai žmonės tikrai su jais susidurdavo bei juos medžiodavo.

Mamutai

Tačiau be mamutų esam ir aibė kitų gyvūnų, kurie išnyko palyginti - evoliucijos požiūriu - visai neseniai. Štai kad ir mūsų giriomis klajojęs tauras. O juk iš šių prijaukintų gyvūnų, beje, kilo karvės. ir kaip liudija istorinės kronikos, dar 14 - 15 amžiuose taurai gyveno Rytprūsiuose (prie Karaliaučiaus) ir Lietuvoje. Jie ganydavosi girių pievose, rudenį ir žiemą misdavo gilėmis, medžių ir krūmų šakelėmis. 1529 m. I Lietuvos statutas jau nenumatė baudų už taurų medžioklę, iš ko galima spręsti, kad šių žvėrių LDK jau nebebuvo. Nuo XVI a. taurų tebuvo Jaktorovo girioje, esančioje apie 30 km nuo Varšuvos. 1564 m. ten buvo likę 38, 1599 m. – 24, o 1602 m. – tik 4 taurai. Manoma, kad čia 1627 m. buvo sumedžiota paskutinioji tauro patelė. Jos kaukolė šiuo metu saugoma Švedijos Karališkame ginklų muziejuje Stokholme. Tiesa, dar Jogaila buvo išleidęs įstatymą draudžiantį medžioti šiuos gyvūnus, tačiau juos išsaugoti jau buvo per vėlu. Tad jei būtų rsati pelkėje nuskendusio tauro palaikai - galbūt jo kaulų smegenyse ir būtų išlikę DNR? Juk pelkė, kaip ir amžinasis įšalas, saugo ir konservuoja visa, kas į ją papuola. Tik, aišku, ne taip gerai, kaip tas amžinas šaltis. Juk praeito amžiaus gale vienoje Danijos pelkėje buvo rasta prieš 3 tūkst. metų nuskandinto (nes buvo su virve ant kaklo) žmogaus mumija. Ir mokslininkai vėliau visai sėkmingai nustatė, kuo tas priešistorinis žmogus maitinosi paskutinį kartą (pasirodo, avižine koše). O juk nuo taurų išnykimo praėjo ne tūkstančiai, o viso labo „vos“ 400 - 500 metų. Ir juk nežinia, ką dar savo gelmėse slepia Lietuvos, Baltarusijos ar Lenkijos pelkės.

Dar anskčiau išnyko (tiksliau, buvo žmonių išnaikinti, tai yra, suvalgyti) - drontai, deja, išnykusi paukščių rūšis, gyvenusi Indijos vandenyne, Mauricijaus saloje. Drontų nelaimei, jie buvo labai patiklūs sparnuočiai ir be jokios baimės arti prisileisdavo žmones, todėl lengvai tapdavo jų aukomis. Šiuos stambius, lėtus paukščius ypač vertino ir jais maitinosi jūreiviai. Visai laivo įgulai išmaitinti pakakdavo 3 - 4 drontų. Ir 1680 metais, praėjus 170 metų po to, kai į Mauricijaus salą išsikėlė pirmieji europiečiai, šie paukščiai buvo išnaikinti. Tačiau jų palaikų yra išlikę ir gal?..

O štai sterblinis vilkas išnyko vos prieš 100 metų. Australijoje juos išnaikino šuo dingas. Tasmanijoje labai retais atvejais pasitaiko pranešimų, jog jų pastebėta kalvotose vietose, tačiau daugelis mano, kad šie sterbliniai išnyko visam laikui. Paskutinis nelaisvėje augintas sterblinis vilkas nugaišo 1936 m. Tasmanijos Hobarto zoologijos sode. Šių gyvūnų palaikų (ir netgi užpiltų formaline ar spirite) taipogi yra išlikę.

Ar įvyks revoliucinis proveržis klonuojant išnykusius gyvūnus?

Nuo tada, kai buvo klonuota avis Doli ( 1996 m. liepos 5 d. – 2003 m. vasario 14 d.) – pirmasis klonuotas žinduolis pasaulio istorijoje, praėjo jau 16 metų. Įžymioji avis buvo klonuota Roslino institute, Škotijoje ir kur, sulaukusi 6 metų amžiaus, mirė. Apie sėkmingą jos klonavimą buvo paskelbta tik 1997 m. vasario 22 d.

Tačiau viena yra klonuoti esančius gyvūnus ir visai kas kita - jau seniai ar net labai seniai išnykusius. Visa esmė - ta nematoma (tiksliau, matoma tik per elektroninį mikroskopą, didinantį iki atskirų atomų matomumo) DNR. Ir jei tik mokslininkams pavyks rasti nesuirusių šios „gyvybės spiralės“ jungčių, galimas daiktas, jau pačiu artimiausiu metu bus „prikeltas“ ir mamutas, o vėliau - ir kiti prieš šimtus ar tūkstančius metų išnykę gyvūnai. Būkime kantrūs: nepaprastai įdomūs mokslo eksperimentai jau vyksta dabar ir jų rezultatų tikrai sulauksime. Arba to sulauks mūsų vaikai.