Stephenas Hawkingas prognozavo, kad juodosios skylės turėtų skleisti šiek tiek spindulių, todėl jos turėtų pasižymėti ir tam tikra temperatūra, kuri priklausytų nuo juodosios skylės masės. Tačiau kad visa tai apskaičiuoti, fizikams reikia žinoti ir paviršiaus sunkį, kurio neįmanoma apskaičiuoti, jei juodoji skylė stovi vietoje.
Kad praplėstų S. Hawkingo teoriją ir šioji aprėptų taip pat ir judančias juodąsias skyles, Merilendo universiteto (JAV) mokslininkai Samuelis Gralla ir Alexandre'as Le Tiecas sumodeliavo situaciją, kurioje aplink juodąją skylę skrieja mėnulis. Skrieja ne šiaip – skrieja tokiu greičiu, kokiu aplink savo ašį sukasi juodoji skylė. Tad, žvelgiant iš juodosios skylės perspektyvos, susidarytų įspūdis, kad mėnulis kybo vietoje.
Tada tyrėjai pasitelkė žinomas lygtis ir išskaičiavo juodosios skylės temperatūrą. Jie taipogi priėjo išvadą, kad toks juodosios skylės partneris ją išjudintų, priverstų „svirduliuoti“, menkintų jos paviršiaus sunkį ir, negana to, ją dar ir vėsintų (nors ir ne taip smarkiai, kaip galima įsivaizduoti).
S. Grallos skaičiavimu, vienišos maždaug penkių Saulės masių ir 30 kilometrų skersmens juodosios skylės temperatūra turėtų siekti maždaug vieną dešimtmilijardąją kelvino dalį. Į orbitą aplink juodąją bedugnę „įsodinus“ 1 tūkst. tonų sveriantį mėnulį, juodosios skylės temperatūra nukristų tik 10-35 kelvino.
Nors tokio nanokalibro temperatūros pokyčio tikrovėje nepajustume, tam tikri skaičiavimai iš to leidžia mums išrutulioti teoriją apie gravitacines bangas, tvirtina Kembridžo universiteto mokslininkas Gary Gibbonsas. Manoma, kad dvi viena aplink kitą besisukančios juodosios skylės turėtų būti stiprus tokių erdvėlaikio ribulių šaltinis. Astrofizikai viliasi gravitacines bangas panaudoti testuojant bendrąją reliatyvumo teoriją.
