Studija, išspausdinta mokslo žurnalo „Science“ penktadienio numeryje, buvo parengta tarptautinės tyrėjų grupės.
„Majų civilizacijos iškilimas ir žlugimas yra pavyzdys, kaip sudėtinga civilizacija nesugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie klimato pokyčių, - sakė Didžiojoje Britanijoje veikiančio Daramo universiteto mokslininkas Jamesas Baldini. - Gausaus lietaus laikotarpiai padidino majų žemės ūkio sistemų našumą ir lėmė gyventojų skaičiaus šuolį bei per didelį išteklių naudojimą.
Vėliau, kai klimatas pradėjo vis labiau sausėti, tai nulėmė išteklių išsekimą, paskatinusį politinį nestabilumą ir karą, sakoma J.Baldini pranešime.
„Po daugelio sunkių metų, nuo 1020-ųjų beveik šimtmetį užsitęsusi sausra nulėmė klasikinės majų civilizacijos likimą“, - pridūrė tyrėjas.
Mokslininkai padarė šią išvadą, išsiaiškinę majų gyvenamo regiono, apimančio dalį Meksikos, Belizo, Gvatemalos ir Honduro, klimato istoriją per pastaruosius du tūkstantmečius.
Tai buvo pasiekta atliekant išanalizavus stalagmitų sluoksnių cheminę ir mineralų sudėtį mėginiuose, paimtuose iš Belize esančio Jok Balumo urvo, kuris yra už maždaug 1,5 kilometro nuo klasikinio laikotarpio majų gyvenvietės Ušbenkos ir netoli kitų svarbių majų centrų, kuriuos veikė tos pačios klimato sąlygos.
Stalagmitai susidaro urvų dugne, nusėdant karbonatams, ištirpusiems vandenyje, lašančiame nuo urvo lubų. Besiformuojantys šių nuogulų sluoksniai leidžia nustatyti, kaip bėgant laikui keitėsi kritulių kiekis.
Majai kruopščiai įamžindavo politinius įvykius, aprašydami juos ant akmeninių paminklų, todėl studijos autoriai galėjo tiksliai „nustatyti, kaip karų ir neramumų padažnėjimas siejasi su sausrų laikotarpiais“, sakoma tyrėjų pranešime.
Ten pat nurodoma, kad klimato pokyčių vaidmuo majų civilizacijos žlugime buvo nagrinėtas ir anksčiau, tačiau ši prielaida laikyta prieštaringa dėl „ankstesnių klimato duomenų datavimo netikslumo“.