Tai buvo vienas iš nedaugelio viešų JAV Karinių oro pajėgų Aktyvaus atmetimo sistemos demonstravimas Quantico karinėje bazėje. Prototipinis nemirtinas minių kontrolės ginklas skleidė mikrobangas 94 gigahercų dažniu. Šio dažnio spinduliuotė į odą prasiskverbia ne giliau nei per pusę centimetro, taigi, bandomasis ginklas turėjo pasižymėti gebėjimų sukelti stiprų deginimo pojūtį visiems ginklo kelyje pasitaikiusiems žmonėms ir paskatinti juos pasitraukti šalin be jokių ilgalaikių sužeidimų.
Bet bandymo dieną oras buvo vėjuotas, lijo. Vandens lašai ore darė tai, ką drėgmė daro visuomet: absorbavo mikrobangas. O kai keletas žurnalistų sutiko savo kailiu išbandyti ginklo poveikį, jie juto tik labai malonią ginklo skleidžiamą šilumą.
Šiemet kovą vykęs kitas ginklo demonstravimas buvo sėkmingesnis, mat diena buvo saulėta. Bet padėties tai per daug nepataisė, nes vienintelio Pentagono viešinamo pilnai išvystyto didelės galios mikrobangų (HPM – High Power Microwave) ginklo niekam, panašu, nereikia. Nors Aktyvaus atmetimo sistema veikia (beveik) taip, kaip oficialiai nurodoma, jos dydis, energijos sąnaudos ir techninis sudėtingumas ginklo naudą mūšio lauke (ar vaikant riaušininkus) sumažina iki nulio.
Ir tai nėra išimtis – panašus rezultatas gautas ir šaltojo karo metais vystant kitus HPM ginklus. JAV išlaidos elektromagnetiniams ginklams tobulinti nuo šaltojo karo laikų gerokai sumažinti, bet per metus jiems vis dar išleidžiami apie 47 mln. dolerių, nors pažangos nematyti. „Tai tik dūmai tarp veidrodžių. Negaliu įsivaizduoti, kad jie pagamins naudingą, praktišką ginklą“, - savo dvejonėmis dalinosi Londono Karaliaus koledžo atominės fizikos profesorius emeritas Peteris Zimmermanas, anksčiau dirbęs JAV Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo agentūroje Vašingtone.
Daugelio kritikų manymu, amerikiečių HPM programa yra svajonių mokslinis tyrimas, apsunkintas slaptumo kultūros, kuri kiša pagalius į pažangos ratus.
Elektromagnetinio ginklo – kariniu žargonu, e-bombos – idėja gimė 1962 metų liepos 8 dieną, kuomet JAV atliko didžiausią žmonijos istorijoje atominio ginklo bandymą dideliame aukštyje - „Starfish Prime“. 1,4 megatonos termobranduolinė galvutė, sprogusi 400 kilometrų aukštyje virš Ramiojo vandenyno, per Žemės magnetinį lauką pasiuntė daugybę krūvį trurinčių dalelių. Buvo sugeneruotas toks mikrobangų energijos impulsas, kad matavimo instrumentams nepakako skalės. Honolulu mieste Havajuose - už 1300 kilometrų nuo sprogimo vietos – buvo matoma dirbtinė pašvaistė, pradėjo savaime veikti saugos signalizacijos, išsijungė gatvės apšvietimas, buvo išmušti elektros saugikliai.
Nuo 1963 metų, kai buvo pasirašyta Dalinio bandymų draudimo sutartis, nebuvo atlikta jokių bandymų, panašių į „Starfish Prime“. Tačiau šis bandymas ginkluotės planuotojams abipus geležinės uždangos parodė, kad elektromagnetinis impulsas pasižymi potencialu naikinti, taigi, prasidėjo lenktynės siekiant pažaboti elektromagnetinius impulsus nenaudojant atominių energijos šaltinių.
Nutraukė finansavimą
Pagrindinis HPM programos finansų šaltinis, nuo pat šios programos pradžios, buvo JAV Karinės oro pajėgos. Iš pradžių programos tikslas buvo sukurti ginklą, galintį sugadinti priešo kompiuterius, komunikacijos sistemas ir kitą elektroniką. Teoriškai tokia idėja yra patraukli: e-bomba mikrobangų „kulkomis“ svaidytųsi šviesos greičiu ir, nustačius mikrobangas tinkamam dažniui, jos galėtų sunaikinti savo taikinius be žalos aplinkiniams objektams. Taip galima būtų sustabdyti automobilius, apakinti radarus, sunaikinti kompiuterius – nenaudojant jokių sprogmenų.
Tačiau kelią į tikslą pastojo pagrindinis HPM techninis sunkumas: sugeneruoti tokį impulsą, kuris būtų pakankamai kryptingas, kad juo galima būtų taikytis į specifinį tikslą ir pakankamai galingas, kad pasiekęs taikinį jį iš tiesų paveiktų, idealiu atveju šiam tikslui naudojant generatorių, kuris būtų pakankamai mažas ir pakankamai lengvas, kad jį paneštų lėktuvas arba jis tilptų raketoje.
Įrenginys su generatoriumi gali sukurti HPM impulsą, tačiau itin koncentruotos galios impulsui, kuris reikalingas elektronikai sunaikinti, paprastai reikia detonuoti įprastinių sprogmenų įrenginyje, kuris impulso skleidimo metu būtų sunaikintas. O tokia procedūra lėktuvo viduje yra rizikinga - „vienas kitas kilogramas rinkamoje vietoje numuš bet kurį lėktuvą“, sakė P. Zimmermanas – JAV Karinės oro pajėgos pastaraisiais metais daugiausiai dėmesio skyrė HPM ginklams vienkartinėse raketose.
Pavyzdžiui, CHAMP projektas (Counter-electronics High-power Microwave Advanced Missile Project) – eksperimentinė sparnuota raketa, skirta sunaikinti taikinius su elektronine įranga – tarkim, masinio naikinimo ginklų gamyklas. Nei Karinės oro pajėgos, nei pagrindinis CHAMP kūrimo rangovas „Boeing“ programos techninių duomenų neskleidžia. Bet projektas yra tik prototipo fazėje, o praėjusiais metais buvo atliekamas bandomasis CHAMP raketos skrydis, joje HPM užtaiso nebuvo.
Pagaminti mikrobangų generatorių, kuris būtų pakankamai mažas, kad tilptų į raketą, teoriškai įmanoma. Texas Tech universiteto Lubbocke (JAV) inžinieriai sukūrė eksperimentinį HPM šaltinį sprogmenų pagrindu, kuris yra mažiau nei 2 metrų ilgio ir mažiau nei 6 cm skersmens. Tačiau projekto vadovas Andreasas Neuberis nurodo, kad esama tam tikrų fizinių apribojimų: norint maksimizuoti mikrobangų galią nedidinant sistemos, inžinieriams teko stiprinti vidinį elektrinį lauką. Neatsargaus lauko didinimo galima pasekmė – katastrofinis sistemą izoliuojančių medžiagų trūkis dar iki reikiamo galios padidėjimo.
Netgi jei kariuomenė sugebės sėkmingai ir saugiai įvynioti HPM sistemą, kyla rimtų abejonių, ar tokių ginklų impulsai iš tiesų būtų efektyvūs prieš savo taikinius. Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje pirmo neįslaptinto Karinių oro pajėgų vykdytame mikrobangų ginklo bandyme įrenginys, pavadintas „Gipsy“, sėkmingai išjungė grupę asmeninių kompiuterių. Tačiau šio sėkmingo bandymo rezultatų praktinis pritaikymas pasirodė esąs „neįtikėtinai sudėtingas mokslinis projektas“, teigia fizikas Dougas Beasonas, iki 2008 metų dirbęs Los Alamos nacionalinės laboratorijos direktoriaus pavaduotojas grėsmių mažinimui ir parašęs knygą „The E-Bomb“. „Galima suprasti kaip mikrobangos veikia elektroninių grandinių komponentus – tranzistorius, kondensatorius, induktorius ir kitas detales. Bet kai iš jų pradedamos kurti sudėtingos grandinės, prasideda bandymų ir klaidų procesas ir rezultatas ne visuomet būna vienodas“, - teigė fizikas.
Panašus neapibrėžtumas galioja ir elektromagnetinės energijos tėkmei ribotose aplinkose – pavyzdžiui, pastatuose. Pasak Naujosios Meksikos universiteto elektros inžinieriaus Edlo Schamiloglu, tai yra chaotiškas procesas. Šis inžinierius dalyvauja kelių JAV universitetų vykdomame JAV Gynybos departamento finansuojamame projekte, kurio tikslas – pagerinti tokių tėkmių prognozavimą. „Kai elektromagnetiniai spinduliai patenka į uždarą aplinką, jis nepaliaujamai atsimušinės nuo paviršių ir savo trajektorijos nekartos“, - sakė inžinierius.
Trumpai tariant, pradėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams po „Gypsy“ bandymo, mokslininkai vis dar nesugeba patikimai prognozuoti, kokia bus ginklo padaryta žala. Ir taip yra netgi neįvertinant apsaugos priemonių, kurias gali turėti priešininkas – o tos apsaugos priemonės gali būti kad ir paprasčiausias Faradėjaus narvas – aliuminio tinklelio, kuriuo nuo aplinkos atitveriamos mikrobangų krosnelės, atitikmuo.
Bandymai naikinti elektronikos įrenginius paprastai būdavo po slaptumo šydu. Bet 2001 metais Karinės oro pajėgos paskelbė, kad gerokai patobulino mikrobangų ginklus, nukreiptus prieš žmones bei pristatė savo Aktyvaus atmetimo sistemą.
Sistemos kūrimas buvo pradėtas praėjusio amžiaus pabaigoje, kariškiams bandant nustatyti mikrobangų biologinį poveikį. Projektas kodiniu pavadinimu „Hello“ (Labas) tyrinėjo, kaip moduliuoti zvimbiantį ar treškantį garsą, susidarantį vidinėje ausyje dėl kaitinimo mikrobangomis ir taip sukelti psichologiškai gniuždančius „balsus galvoje“. Kito projekto „Goodbye“ (Lik sveikas) tikslas buvo panaudoti mikrobangas minios kontrolei, o „Good Night“ (Labanakt) tikslas – išsiaiškinti, ar mikrobangomis galima žudyti žmones.
Labas ir lik sveikas
Iš pradinių projektų iki ginklo etapo nuspręsta vystyti tik „Goodbye“ projektą. Vėlesni biologinio poveikio tyrimai buvo atliekami slapta, Karinių oro pajėgų Brooks bazėje Teksaso valstijoje, tačiau net ir ši programa beveik sustojo, kai jau buvo pasirengta pereiti nuo bandymų su gyvūnais prie bandymų su žmonėmis. Atominės fizikos inžinierius Hansas Markas, dirbantis Teksaso universitete, tuo metu vadovavęs Pentagono gynybos tyrimų ir inžinerijos padaliniui, Brooks bazėje apsilankė 2000 metais. „Dr. H. Markas negalėjo patikėti poveikiu. Ir jis iš tiesų apsižodžiavo su vienu iš pagrindinių projekto mokslininkų. Bet buvo būtinas H. Marko sutikimas tęsti projektą, taigi, jis sutiko pabūti bandomuoju“, - prisimena D. Beasonas.
Karinėms oro pajėgoms buvo leista vykdyti bandymus su žmonėmis. O Brooks mokslininkai juokavo, kad iki tol niekada nebuvo matę taip greitai bėgančio politiko.
H. Markas vėliau teigė, kad „Goodbye“ ginklo poveikiu jis abejojo dėl „ekstravagantiškų teiginių“, kuriais sklaidėsi ginklo šalininkai. Be to, superlaidusis magnetas, teikęs galią sistemos impulsų generatoriui, turėjo būti efektyviai aušinamas – o aušinimo sistema buvo pernelyg didelė ir nepaslanki, kad būtų naudojama mūšio lauke. H. Markas tvirtino, kad atlikti sistemos bandymus su žmonėmis jis leido ne dėl to, kad tikėjo sistemos perspektyvumu, o dėl to, kad išbandęs spindulius savo kailiu jis žinojo, kad sistema bent jau niekam nepakenks. „Beveik visa ši programa buvo pinigų švaistymas“, - teigė H. Markas.
Ir toks H. Marko susirūpinimas buvo toliaregiškas: pastangos išvystyti ginklą iki tinkamumo mūšio laukui pasirodė esančios bevaisės. 2001 metais per pristatymą Gynybos departamentas paskelbė apie ketinimus naudoti ginklą per taikos palaikymo misijas – tokias kaip Kosove ar Somalyje. Tačiau 2003 metais, po invazijos į Iraką, kai JAV Jungtinis nemirtinų ginklų direktoratas pasiūlė Aktyvaus atmetimo sistemą panaudoti šiame regione, buvo priimtas sprendimas to nedaryti.
„Žinojome, kad sistema nepatikima“, sakė Jūrų pėstininkų mokslo ir technologijų patarėjas Franzas Gaylas. Dar blogiau buvo tai, kad impulsų generatorius buvo toks gremėzdiškas, kad jis turėjo būti gabenamas specialiai tam skirtoje transporto priemonėje. „Tai yra tiesus kelias į nesėkmę, nes šio ginklo naudotojai taptų puikiu taikiniu“. O blogiausia yra tai, kad prieš naudojant sistemą reikia ataušinti iki 4 laipsnių Kelvino skalėje – šis procesas trunka 16 valandų.
Gynybos departamentas norėjo ginklą panaudoti ir Afganistane 2010 metais, tačiau jis į JAV grįžo nepanaudotas. Tais pačiais metais Kalifornijos valstija atsisakė mažesnės šio ginklo versijos, skirtos naudojimui įkalinimo įstaigose. Šią versiją pagaminęs rangovas „Raytheon“ atsisakymo naudoti priežasčių nekomentuoja.
Kitiems šiuo principu veikiantiems ginklams sekėsi ne ką geriau. Karinių oro pajėgų tyrimų laboratorija sukūrė HPM sistemą, pavadintą „Maxpower“ - jos tikslas buvo per atstumą sprogdinti pakelės bombas, tačiau ginklas buvo vilkiko dydžio – pernelyg nerangus, kad būtų naudojamas Afganistane. Jungtinė improvizuoto sprogstamųjų įrenginių nukenksminimo organizacija nekomentavo sistemos atsisakymo priežasčių, tačiau pripažino, kad nuo 2011 metų projekto „Maxpower“ nebefinansuoja.
Šių metų liepą Karinių oro pajėgų vadovas generolas Nortonas Schwartzas, atsistatydinęs praėjusį mėnesį, įspėjo, kad dėl biudžetinių suvaržymų kariuomenė turės atsisakyti kai kurių mokslinių projektų, bet HPM technologijos vis dar bus tobulinamos. Žurnalo „Aviation Week & Space Technology“ atstovams jis teigė, kad technologija yra „akivaizdžiai potenciali“ ir kad kitos šalys – pavyzdžiui Rusija – jau gali būti išsiveržę į priekį tokių technologijų vystyme.
Mikrobangų atotrūkis
Susirūpinimas, kad panašias technologijas gali vystyti kitos valstybės ar netgi teroristų organizacijos, tikriausiai yra vienas pagrindinių motyvų amerikiečiams ir toliau investuoti į mikrobangų pagrindu veikiančius ginklus, nors akivaizdu, kad pažanga šioje srityje yra labai menka. 2009 metais platintoje ataskaitoje apie nemirtinus ginklus – ją parengė JAV Karinio jūrų laivyno tyrimų biuras – savo HPM programas turi Rusija, Kinija ir netgi Iranas, o Jungtinės Karalystės Gynybos mokslų ir technologijų laboratorija finansuoja slaptą transporto priemonių sustabdymo programą.
Tačiau tokių programų egzistavimas nebūtinai yra ženklas, kad HPM lenktynės nesibaigė akligatvyje. Bent kai kurios valstybės – tokios, kaip JAV – tyrimų programos dar nenutraukė vien iš baimės, kad priešiškai valstybei išvysčius panašias technologijas, amerikiečių kariai būtų labiau pažeidžiami. Šiuolaikinės technologijos – pavyzdžiui, mobilieji telefonai – yra itin jautrūs HPM poveikiui, sako Fraunhoferio instituto Technologijų tendencijų analizei (Vokietija) elektromagnetinių poveikių ir grėsmių padalinio vadovas Michaelis Suhrke.
O grėsmę, kad HPM ginklais bus apsiginklavę teroristai, mokslininkai vertina kaip geriausiu atveju pritemptą. Netgi jei teroristų grupuotė būtų pakankamai pažangi, kad galėtų atlikti reikiamus bandymus, ar jiems verta būtų tai daryti, klausia Harvard-Smithsonian astrofizikos centro (JAV) didelės energijos astrofizikos padalinio fizikas Yousafas Buttas. Tikriausiai bet kokio dydžio mikrobangų ginklui energiją teiktų sprogmenys. O jei jau teroristai turėtų tokios medžiagos, tai kodėl gi jiems tiesiog nesusprogdinus taikinių?
„Ar tai įgyvendinama? Manau, vargiai. Gal visai nenurašyčiau minties, kad teroristai to nesugebėtų. Bet man labiau patiktų jei teroristai vargtų kurdami HPM ginklus, o ne į automobilius sumontuojamus sprogmenis“, - sakė Philipas Coyle'as, kurį laiką tarnavęs JAV Baltųjų rūmų Mokslo ir technologijų politikos biure.
Ekspertai dar nesutaria, ar HPM technologijos kada nors ateityje bus panaudotos kuriant praktiškai naudingus ginklus. Bet akivaizdu tai, kad mitinė e-bomba, galinti sustabdyti automobilius ar iš dangaus nuleisti lėktuvus, dar nėra sukurta.
