Kaskart, kai pakeliate akis į žvaigždėtą dangų, prisiminkite, kad mūsų buitiniai laiko ir atstumo matai astronomijoje visai netinka. Visatoje beveik niekas neskaičiuojama paromis ar metrais. Čia naudojamasi stambesniais kalibrais: milijonais metų ir šviesmečiais. Tad jei tikrai knieti sužinoti, kada ateis pasaulio pabaiga, galvokite vadovaudamiesi astronominiais matmenimis.
Saulės dienos suskaičiuotos
Tas 333 tūkst. Žemių sveriantis (jeigu jums patogiau – 1 989 100 000 000 000 000 000 000 000 000 kg) dangaus kūnas, vadinamas Saule, yra pagrindinis gyvybės Žemėje garantas. Jau 4,5 mlrd. metų šis tobulos sferos pavidalo karštas plazmos kamuolys savo viduje vykdo termobranduolines reakcijas – vandenilį verčia heliu. Kiekvieną savo gyvavimo sekundę Saulė sudegina milijonus kilogramų vandenilio ir gamina šilumą bei šviesą mūsų planetos gyvybei. Ir nors termobranduolinio kuro Saulėje dar liko daug, jis kada nors baigsis.
Astronomai apskaičiavo, kad vidutiniškai tokio dydžio žvaigždės kaip mūsiškė Saulė gyvuoja apie 10 mlrd. metų. Vadinasi, mūsų planetų sistemos Motušei liko gyvuoti apie 5,5 mlrd. metų. Tikslaus skaičiaus nedrįstų pasakyti joks mokslininkas, nes tai sunkiai apskaičiuojami dalykai, bet su tuo, kad Saulė nešvies amžinai, sutinka bet kuris iš jų.
Po 5, o gal ir 7 mlrd. metų Saulė sudegins savo paskutinį vandenilio atomą. Iš karto po to prasidės pabaigos pradžia. Saulė išsipūs iki neįsivaizduojamo dydžio ir taps raudonąja milžine. Jos skersmuo padidės šimtus kartų, o bedidėdama ji suvalgys visas vidines planetas, įskaitant ir Žemę. Nuo karščio beveik akimirksniu išgaruos visi pasaulio vandenynai, išsilydys uolienos ir sunyks visa gyvybė. Tai bus garantuota pasaulio pabaiga.
Raudonoji milžinė egzistuos kelis milijonus metų – tai labai mažai, palyginti net ir su dabartiniu jos amžiumi. Vėliau ji susitrauks iki Žemės dydžio kūno ir taps baltąja nykštuke. Nors ji bus net aštuonis kartus sunkesnė nei dabar, jos viduje nebevyks jokios reakcijos. Po truputį ji vės, kol galų gale atšals ir mūsų Saulės sistema taps šalta bei tamsi vieta.
Tolstantis Mėnulis
Jei vis dėlto per stebuklą Saulė degtų daug ilgiau, neišvengiamai kiltų kita bėda – Mėnulis.
Šimtų poemų, romantiškų vakarų ir Žemės potvynių bei atoslūgių kaltininkas taip pat nebus su mumis amžinai. Bent jau nutolęs tokiu pačiu atstumu. Astronomai žino, kad Mėnulis kiekvienais metais tolsta nuo Žemės.
Šiuo metu Žemės palydovas nutolęs nuo mūsų maždaug 385 tūkst. kilometrų. Tai artimiausias ir vienintelis žmogaus kojų pasiektas dangaus kūnas, kuris kasmet nuo mūsų pabėga apie 4 centimetrus.
Nuo pat atsiradimo prieš maždaug 4,5 mlrd. metų, kai į besiformuojančią Žemę rėžėsi milžiniškas asteroidas, Mėnulis buvo ištikimas palydovas. Tačiau kartu su Žeme šokamas kosminis šokis kada nors baigsis. Tolstantis Mėnulis po truputį lėtins Žemės sukimosi greitį, o lėtėjanti Žemė lėtins Mėnulį. Žemės para taps vis ilgesnė, pavyzdžiui, po 100 metų galėsime džiaugtis 2 milisekundėmis ilgesne diena.
Juokas juokais, bet prisiminkime, kad 100 metų Visatai tėra akimirksnis. Po maždaug 15 mlrd. metų Mėnulis nuo mūsų bus nutolęs apie 1,6 karto daugiau nei dabar. Tuomet susivienodins Žemės ir Mėnulio sukimosi greitis ir para Žemėje truks 55 valandas. Potvyniai ir atoslūgiai pasaulyje taps labai nežymūs, taigi nukentės potvynių ir atoslūgių ciklas. Tai lems vandenyno srovių susilpnėjimą, o juk šiomis srovėmis keliauja deguonis, mitybinės medžiagos ir gyvūnija. Sustojus srovėms, daugumoje vandenynų vietų greitai baigsis maisto atsargos, išnyks vandenynų gyvūnija ir augalija. Paukščiai ir vabzdžiai nebemigruos ir didesnė jų dalis išnyks, tai sutraukys maisto grandinę ir lems kitų rūšių mažėjimą. Negana to, pasaulyje prasidės daug didesnio masto audros ir uraganai. Jie kasdien talžys sausumą, kol iš jos mažai kas teliks. Gali būti, kad Mėnulio nutolimas lems ir ugnikalnių išsiveržimų bei žemės drebėjimų intensyvumą. Mūsų planeta taps nebe pačia svetingiausia vieta gyventi.
Mokslinės fantastikos rašytojų (ir kai kurių astronomų) sąmonėje egzistuoja ir kitas scenarijus: kas būtų, jeigu į Mėnulį rėžtųsi milžiniška kometa ar asteroidas? Jei smūgis būtų pakankamai galingas, jis galėtų išmušti Mėnulį iš Žemės orbitos ir netektume savo ištikimojo palydovo. Žemė gautų gerą dozę milžiniškų skeveldrų ir greitai sulauktų aprašytų katastrofinių padarinių.
Galaktikų susidūrimai
Daug greičiau, nei nutols Mėnulis ar užges Saulė, gali įvykti kita kosminė katastrofa – galaktikų susidūrimas. Astronomai intensyviai stebi mūsiškės Paukščių Tako ir kaimynės Andromedos galaktikų judėjimą. Šiuo metu manoma, kad po 3–5 mlrd. metų abi galėtų susidurti. Toks įvykis nebūtų naujovė Visatos istorijoje. NASA stebi dešimtis galaktikų susidūrimų, vykstančių šiuo metu, ir astronomijos mėgėjams parūpina puikios kokybės nuotraukų. Viena įspūdingiausių – Pelių galaktikų susidūrimas, kuris vyksta už 290 mln. šviesmečių ir trunka milijonus metų, bet galų gale jos taps viena didžiule galaktika.
Kai susiduria galaktikos, gali susidurti ir žvaigždės bei planetos. Nors tikimybė menka, turint omenyje, kad vien Paukščių Tako galaktikoje gali būti apie 300 mlrd. žvaigždžių (jų dar daugiau Andromedoje), tikimybių teorija gali lemti savo. Šansus mažina tai, kad atstumai tarp žvaigždžių taip pat dideli. Pavyzdžiui, artimiausia žvaigždė Kentauro Proksima nutolusi per 4,2 šviesmečio arba, skaičiuojant kitaip, iki jos yra 30 mln. Saulės skersmenų atstumas. Kokia tikimybė, kad jos kada nors susitiks? Žinoma, jei galvosime apie Merfio dėsnį...
Kosminės spinduliuotės pavojus
3 ar 15 mlrd. skamba iš tiesų daug, bet ne visos garantuotos astronominės pasaulio pabaigos nutiks kada nors labai negreitai.
Žemę nuolat bombarduoja įvairi kosminė spinduliuotė. Dieną ir naktį, jums dirbant ir miegant. Nors nuo pavojingos spinduliuotės mus saugo Žemės magnetinis laukas ir ozono sluoksnis, niekas negali būti tikras, kad santykinai netoli nuo Saulės sistemos kada nors neįvyks supernova (labai galingas žvaigždės, išeikvojusios savo vandenilio atsargas, sprogimas) ir į mūsų pusę neatskries gama spindulių debesis.
Geologai, paleontologai ir astronomai dabar mano, kad mažiausiai vieną masinį gyvūnijos ir augalijos išnykimą lėmė būtent gama spindulių pliūpsnis. Prieš 440 mln. metų, kažkur „netoli“ mūsų Saulės sistemos, sprogo žvaigždė ir paskleidė galingą gama spinduliuotę. NASA teigia, kad jei Žemė bent 10 sek. atsidurtų šios kosminės spinduliuotės kelyje, ji netektų iki 50 proc. savo ozono sluoksnio. Tolesnį naikinimo darbą atliktų Saulės skleidžiami ultravioletiniai spinduliai ir kita kosminė spinduliuotė. Negana to, gama spinduliuotė gali pereiti per bet kokį gyvą organizmą ir sukelti DNR pakitimų, „išauginti“ vėžį ar net sunaikinti vidaus organus.
Astronomai mano, kad netolimos (iki 10 tūkst. šviesmečių) supernovos įvyksta maždaug kas 100 mln. metų. Žinoma, tai nereiškia, kad, jai įvykus, Žemėje nebebus saugu gyventi – gama spinduliuotė gali mus aplenkti, be to, tokia galimybė gana didelė. Vis dėlto jei NASA astrofiziko Davido Thompsono paklaustumėte, kada galėtume tikėtis blogiausio scenarijaus, jis atsakytų: „Bet kada nuo šios akimirkos iki kelių šimtų tūkstančių metų vėliau.“ Teoriškai, jums skaitant šias eilutes, Žemę jau galėjo pasiekti prieš tūkstančius metų sprogusios žvaigždės paskutinis atokvėpis. Iš anksto numatyti tokio įvykio neįmanoma, nes žvaigždes mes matome tokias, kokios jos atrodė prieš tūkstantmečius.
„Jei kada pamatysite, kad dangus tapo akinamai šviesus, lyg Saulė šviestų čia pat, šalia Žemės, žinokite, kad tai gama spinduliai. Pagalvoti apie tai teturėsite kelias sekundes“, – mėgina gąsdinti D. Thompsonas. Jis neįprastai ramiai reaguoja į tokius galimus įvykius. „Nematau prasmės bijoti. Tai tas pats, kas bijoti, kad jūsų spintoje gali slėptis baltasis lokys. Žinoma, labai maža tikimybė, kad taip gali nutikti, egzistuoja, bet ji per maža, kad galėtume sau kvaršinti galvą“, – įsitikinęs astronomas, kurį dėl ilgo liežuvio kritikuoja kolegos.
Asteroidų ir kometų pavojus
Holivudo filmų („Gilus sukrėtimas“, „Armagedonas“) kūrėjų ir mokslinės fantastikos rašytojų mėgstamas scenarijus – Žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu. Jei asteroidas būtų išties didelis, jis galėtų beveik akimirksniu sunaikinti visa, kas gyva. Manoma, kad būtent dėl milžiniško asteroido prieš 65 mln. metų išnyko dinozaurai. Nuo 5 iki 15 km skersmens asteroidas rėžėsi į Žemę ir sudrebino visą planetos paviršių. Greitai per pusę pasaulio nuvilnijo milžiniško aukščio ugnies siena. Į atmosferą pakilo tiek daug dulkių, kad jos keliems tūkstančiams (ar net dešimtims tūkstančių) metų užtemdė visą dangų. Greitai prasidėjo vadinamoji branduolinė žiema ir Žemės oro temperatūra staiga nukrito. Prie drastiškų pokyčių nesugebėjo prisitaikyti daugiau nei 90 proc. rūšių, apie kurias tegalima sužinoti iš išlikusių fosilijų.
Žemės susidūrimas su daug didesniu asteroidu galėjo sukurti ir Mėnulį. Viena svarbiausių Mėnulio atsiradimo teorijų teigia, kad per prieš 4,5 mlrd. metų įvykusį susidūrimą iš Žemės buvo išmestas didžiulis kiekis uolienų, kurias „sugavo“ mūsų planetos trauka, ir šios per milijonus metų sulipo į vieną kūną, kuriuo galime grožėtis beveik kiekvieną naktį.
Iš karto už Marso yra Asteroidų žiedas. Jame – šimtai tūkstančių įvairaus dydžio asteroidų. Dešimčių tūkstančių orbitos kertasi su Žemės orbita, bet mes vis prasilenkiame. Čia mus ir vėl gelbsti tikimybių teorija: galimybės susidurti prilygsta galimybei, kad ant jūsų šią akimirką užkris mėlynasis banginis balerinos kostiumu. Gal kiek ir perdedu – iš tiesų į Žemę kasmet atsitrenkia 18–78 tūkst. asteroidų. Dauguma jų ne didesni už žirnį, todėl sudega dar krisdami. Paprastai tai pamatę skubame sugalvoti norą.
Šiuo metu visus didesnius ir galbūt Žemei pavojingus asteroidus seka dešimtys observatorijų. Tad galime būti ramūs – artimiausiu metu į mus nesitrenks joks didesnis asteroidas.
Jei per stebuklą ir išvengtume visų minėtų katastrofų, mūsų Visata kada nors vis tiek gali nustoti egzistuoti. Nors kelios teorijos teigia, kad taip niekada neįvyks, daugiau yra manančiųjų, kad ji gyvuos neamžinai. Viena įdomesnių teorijų sako, kad po 300 trln. metų Visatoje nebeliks nė vienos žvaigždės. Visata taps šalta ir tamsia vieta...
Per kelis tūkstančius metų žmonija pasiekė stulbinamų laimėjimų. Net futuristai nesugeba nuspėti, kokių technologinių naujovių turėsime po 100 metų, o mes kalbame apie šimtus tūkstančių ir milijardus metų. Jau dabar kuriamos technologijos, kaip sunaikinti į Žemę lekiančius asteroidus ar kometas.
Galbūt tolimoje ateityje mūsų palikuonys išmoks papildyti Saulės vandenilio atsargas, sustabdys Mėnulio atotrūkį ar, susidūrus galaktikoms, persikels gyventi į kitas. Arba išmoks akimirksniu įveikti milžiniškus Visatos atstumus, atras paralelines visatas, į kurias bet kas panorėjęs galės vykti atostogauti, o per atostogas spręs, ar savo vaikui pasiūlyti žvaigždžių kūrimo inžinieriaus specialybę tarpgalaktiniame universitete, ar leisti jam užsiimti širdžiai mielomis kelionėmis laiku...
Nebeieškokime pasaulio pabaigų, nes mirtingųjų spėlionės nepasitvirtino jau tūkstančius kartų. O jeigu vis dar tikite majais, raskite drąsos pripažinti, kad giliai širdyje turite vilties, jog pasaulio pabaiga gruodžio 21-ąją neateis. Priešingu atveju norėčiau paprašyti, kad savo butą užrašytumėte man. Juk po „pasaulio pabaigos“ jums jo tikrai nebereikės.
