Kai kunigai per pamokslą skelbia, kad išsimokslinimas trukdo pažinti Dievą, tuo pasakoma, kad tikėti Dievą gali tik neišsilavinę, tamsūs žmonės. Ar tikrai taip yra?
Ką tuo klausimu sako garsūs pasaulio mokslininkai ir dvasininkai? XX amžiaus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas fizikas A. Einšteinas teigė, kad mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla. Svarbi mintis! Daug įdomių pasvarstymų šia tema yra neseniai Vakaruose išėjusioje knygoje „Tikėjimas ir protas abejonių amžiuje“.
Gal dėl šiltnamio efekto, gal dėl Vakarų pasaulio visuomenės ydų, bet jaučiamas mokslo ir tikėjimo santykių atlydys. Vatikanas pagaliau oficialiai atsiprašė dėl G. Galilėjaus persekiojimo, o popiežius Jonas Paulius II pripažino evoliuciją esant „daugiau nei hipotezę“. Tomo Fulerio (Thomas Fuller) Teologijos seminarijos Pasadinoje (JAV) konservatyviųjų protestantų intelektualinis centras prieš keliolika metų pripažino žmonių giminės medžio natūralią kilmę.
Mokslo pasaulyje vyksta labai spartūs pokyčiai. Kasdien atrandama kas nors nauja apie mikropasaulį, Visatą, žmogų. O religiją apėmė stagnacija. JAV Nacionalinė mokslų akademija ir Amerikos mokslo pažangos asociacija rengia projektus, kaip suartinti mokslą ir religiją, kad prasidėtų dialogas. Įsteigti Čikagos religijos ir mokslo centras ir Teologijos ir gamtos mokslų centras Berklyje. Kembridžo ir Prinstono universitetai įsteigė profesorių etatus mokslo ir tikėjimo sąlyčio taškams ieškoti.
Kitas ženklas, rodantis, kad priešiškumas tarp mokslo ir religijos mąžta – didžių mokslininkų vieši pareiškimai apie jų dvasinius įsitikinimus. Nobelio premijos laureatas fizikas Čarlzas Taunsas (Charles Townes) knygoje „Kuriant bangas“ (Making Waves) 30 puslapių paskyrė religijos klausimams. Geras mokslininkas esą neturėtų tikėti Dievą, tačiau buvęs itin prestižinio Masačusetso technologijos instituto direktorius Č. Taunsas visą gyvenimą lankė bažnyčią, kasdien meldėsi ir Bibliją laikė istorijos metraščiu, neprieštaraujančiu šiuolaikiniam mokslui, jei jos pateikiami faktai bus suprantami nedogmatiškai. Per karą Č. Taunsas kūrė radarus, jam pasibaigus sukūrė pirmąjį kvantinį mikrobangų generatorių – mazerį, kiek vėliau – lazerį, domėjosi infraraudonąja astronomija ir įrodė, kad Visatoje gausu organinės medžiagos. Jis teigė, kad šių istorinių atradimų įkvėpimo šaltinis buvo Dievas, neleidęs kilti abejonėms. Č.Taunsas mokslo ir tikėjimo nelaiko priešiškomis jėgomis. Jis aiškina, kad mokslas siekia suprasti Visatos mechanizmus, religija – jos prasmę, todėl mokslas ir religija negali būti atskirti. Garsus mokslininkas tvirtina, jog neprotinga manyti, kad žmonės ganėtinai žino apie pasaulį. Jis yra įsitikinęs, kad mokslas ir religija artėja prie susitaikymo, nes mokslininkai susiduria su neatsakomais klausimais, pavyzdžiui, kas sukėlė Visatos Didįjį Sprogimą. Jo nuomone, fizikai atsitrenkia į akmeninę sieną reiškinių, kurie, atrodo, atspindi protą, veikiantį gamtos dėsniais. Biologai atsitrenks į akmeninę sieną, jei jiems nepasiseks paaiškinti staigių neurologinės sofistikos šuolių, kuo daugiau sužinoma apie kosmosą ir biologinę evoliuciją, tuo labiau tai atrodo nepaaiškinama be protingo Kūrėjo. Č. Taunsui tai įkvepia tikėjimą.
Keblūs etiniai klausimai, kuriuos iškėlė klonavimas, genų inžinerija, dirbtinis apvaisinimas ir kiti atradimai, skatina mokslą ir Bažnyčią ieškoti sąlyčio taškų. Dvasininkai turėtų parodyti, kad jiems suprantamos mokslininkų mintys, remdamiesi mokslu jie tik sustiprintų šiuolaikinių žmonių tikėjimą. Stebėjausi, kaip japonai atranda Dievą žiūrėdami į rasos lašelį ar į rožės žiedą. O kas gi taip subtiliai sudėsto atomus rožės žiede, kad joks chemikas negali to padaryti? Neseniai Amerikoje klausiausi kunigo pamokslo apie vandens lašą. Išgirdau vieną gražiausių mokslinių paskaitų apie vandenį – jo kilmę, paprastą ir kartu sudėtingą sandarą, savybes. Kunigas pasakė, kad vanduo – nuostabus Dievo kūrybos vaisius, ir niekas jam neprieštarautų. Ne kartą Koto filosofiniame sode stebėjau japonus, žiūrinčius į akmenis, smėlį ir mąstančius apie pasaulį ir Kūrėją. Fizikai atrado, kad atomai, molekulės ir kitos dalelės, o iš jų sudaryti ir žmonės, gali reikštis ir kaip medžiaga, ir kaip bangos, kad yra koncentruota neišnykstanti energija, tik jos viena forma virsta kita. Tai man sukelia daugiau minčių apie žmogų, jo amžinumą ir sielą nei abstrakčios Biblijos tiesos. Tad kur slypi mokslo ir tikėjimo priešiškumo šaknys?
Garsus Kembridžo universiteto biochemikas ir pastorius Artūras Pikokas (Arthur Peacocke) teigia, kad XIX amžiuje mokslo įstaigos, norėdamos veiklos sprendimų laisvės, užėmė karingą poziciją religijos atžvilgiu. Universitetai iki tol jautė didelę Bažnyčios įtaką. Šiandien mokslas nuėjo toli, o Bažnyčia liko kur buvusi.
Atlydžio ženklai dar nereiškia, kad baigėsi ledynmetis. Paskelbus Č. Darvino knygą „Rūšių kilmė“, mokslas ir religija stojo į priešiškas pozicijas, pirmauti ėmė tai viena, tai kita pusė. Dabar daugelis mokslininkų yra nepakantūs religijai, kaip kitados Bažnyčia buvo netolerantiška mokslui.
Priešiškumą tarp mokslo ir tikėjimo gilina naujieji pasaulio sukūrimo teorijos skleidėjai, neigiantys evoliuciją ir neginčytinus geologijos ir archeologijos faktus. Šios pozicijos katalikybė nepalaiko, protestantizmas, judaizmas ar islamas seniai nustojo tvirtinti, kad pasaulis ir žmogus neseniai sukurti.
JAV Nacionalinio sveikatos instituto direktorius genetikas, garsus mokslininkas Fransis Kolinsas (Francis Collins) mano, kad tikėjimas jam padeda dirbti. „Šis stiprus jausmas padeda suprasti dvasinę gyvenimo pusę. Daug mokslininkų iš tikro nežino, kiek daug jie praranda netyrinėdami savo dvasinių jausmų“< - rašo F. Colinsas. Lietuvoje išleista jo knyga „Dievo kalba“ ragina pažinti Dievą per jo kūrybos vaisius, kitaip sakant, skaityti Dievo kalbą, gilinantis į mokslą, ir ne tik paprastiems žmonėms, bet ir kunigams.
Masačusetso universiteto fizikas Deividas Skotas (David Scott) svarstė, kodėl dauguma postmodernistinės akademinės kultūros mokslininkų, norėdami, kad būtų laikomi rimtais, turi tyčiotis iš tikėjimo. Iš tikrųjų didieji mokslininkai nebijo plačiau atskleisti savo darbo sąsajų su religija, nes jiems tai atrodo intelektualiai patrauklu. Pavyzdžiui, I. Niutonas žavėjosi Biblijos pranašystėmis, manė, kad planetų Zodiakas atsirado neatsitiktinai ir rodo estetinį Kūrėjo protą. Nobelio premijos laureatui fizikui Verneriui Heizenbergui (Werner Karl heisenberg) tikėjimas netrukdė atrasti neapibrėžtumo principą.
Ar iš tikrųjų yra esminių prieštaravimų tarp mokslo ir tikėjimo, kaip daugelis mano? Ar mokslas jau užėmė Dievo vietą? Nobelio premijos laureatas fizikas Leonas Ledermanas (Leon Lederman) teigia, kad mokslas neranda dievybės įrodymų, bet ir moksle ne viskas aišku ir lieka vietos Kūrėjui, tik tos vietos yra daug mažiau, nei buvo prieš 50 metų.
Palo Alto (JAV) Molekulinės medicinos instituto direktorius Džeimsas larikas (James Larick) išreiškė daugelio mokslininkų požiūrį, kad žmonės supras, kaip suprato, kad ne Dievas sukelia žaibą, kad sąmonė ir kiti Visagaliui priskiriami reiškiniai taip pat kyla natūraliai.
Prasidėjus naujam tūkstantmečiui, mokslui ir laisvei gresia religinių skeptikų puolimas prieš evoliucijos teoriją, kamieninių ląstelių tyrimus, suteikimą kai kurioms religijoms politinių privalumų ir fundamentalistų terorizmas.
Oksfordo universiteto zoologas Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) yra tarsi vyriausiasis gladiatorius kovoje su religija. Jis mano, kad ir netikintis žmogus gali būti laimingas, harmoningas, moralus ir intelektualus. BBC televizijoje jis vedė mokslo laidas, o universitete jam buvo įsteigta mokslo populiarinimo katedra. Visus, kurie tiki Dievą, jis vadina mokslo beraščiais ir rašo, kad Visata, kurią matome, turi tiksliai tas savybes, kurių ir reikėjo tikėtis, jei jos pradžioje nebuvo jokio kūrimo, jokio tikslo, blogio nei gėrio, nieko išskyrus betikslį abejingumą. Knygoje „Savanaudis genas“ mokslininkas teigia, kad esminė evoliucijos kova vyksta ne tarp individų ar rūšių, o tarp chromosomų. Organizmai tik tarnauja genams, nes žmonės yra DNR platinimo mašinos, ir tai yra kiekvieno gyvo padaro gyvenimo prasmė. Net sąmonė jam nėra išimtis, nes žmogaus mintys – tai evoliucinis genų prisitaikymas. Pasak jo, žmonės, tikintys, kad gyvybė buvo sukurta sąmoningai, ne tik klysta, bet yra nemokšos. Nėra jokios prasmės pakęsti religiją, nes tikėjimas šiandien – jau nebeegzistuojanti problema. Tačiau ar tikrai nebeegzistuojanti? Žmonės, prieš 30 metų buvę abejingi religijai, dabar su vaikais eina į bažnyčią. Kalifornijos universiteto genetikos profesorius Franciskas Ajala (Francisco Ayala) teigia, kad mokslininkai, kritikuojantys religiją, klysta. Jis ragina tikinčiuosius derinti mokslą su religija. Penkerius metus studijavęs teologiją ir įšventintas į dominikonų kunigus F. Ajala evoliucijos teorijoje stengiasi rasti atsakymą į pagrindinį krikščionybės paradoksą – kodėl mylintis ir viską galintis Dievas leidžia blogį ir kančią?
Velingtono kunigaikštis Arturas Velslis (Arthur Wellesley) yra pasakęs: „Išmokslinkite žmones be religijos ir padarysite juos protingais velniais!“ Gal todėl perpildyti kalėjimai? Gal todėl nesaugu gatvėse? Kita vertus, „gražiausia muzika, subtiliausias menas, geriausios knygos ir tobuliausios politinės sistemos buvo sukurtos žmonių, kurie tikėjo Dievą“, - rašė Vilfordas Hiuksonas.
Galbūt Dievui skirta erdvė traukiasi, bet tai nepaveikė tikinčių mokslininkų. Džordžijos universitete atliktos apklausos rezultatai rodo, kad 40 proc. mokslininkų šiandien yra tikintys kaip ir 1916 metais. Kai kurie garsūs mokslininkai tvirtai įsitikinę, kad mokslas dar daug vietos palieka Dievui. Fizikas Robertas Milikenas (Robert Millikan) rašė niekada nepažinojęs mąstančio žmogaus, kuris netikėjo Dievo. Nobelio premijos laureatas biochemikas K. Diuvas sakė, kad daugelis jo kolegų yra ateistai, bet ateizmui moksle nėra priežasties būti. Netikėjimas yra tik vienas iš daugelio galimų asmeninių požiūrių. Kitas Nobelio premijos laureatas Džošua Lederbergas (Joshua Lederberg) sakė, kad niekas kol kas nepaneigia Dievo. Nenuginčijama ir tai, kad religinis impulsas skatina mokslinius tyrimus. Visa kita yra tik spekuliacijos. Kembridžo universiteto profesorius fizikas Džonas Polkingornas (John Polkinghorn) pažymi, kad šiandien yra tendencija ieškoti Dievo dramatiškuose fizikos ir biologijos nenuoseklumuose ir, jei jo ten nerandama, skelbiama, kad religija nugalėta. Tačiau Dievas gali veikti subtiliais būdais, kurie yra paslėpti nuo fizinių mokslų. Tikėjimą Kūrėju palaiko ir tai, kad mokslas iki šiol dar neatskleidė gyvybės kilmės ir nenugalėjo mirties.
Objektyviai veikiantys natūralios atrankos ir kiti gamtos dėsniai skeptikus skatina nepripažinti aukštesnės galios. „Kuo daugiau Visata atrodo suprantama, tuo labiau ji atrodo beprasmė“, - rašė Nobelio premijos laureatas fizikas Stivenas Vainbergas (Steven Weinberg). Apie mokslo pažangą jis mano taip: „Kiek mums žinoma, fizikos dėsniai yra šaltai objektyvūs ir nepalieka net užuominos apie prasmė ir tikslą“. Tačiau ir šalti fizikos dėsniai gali reikšti didį tikslą, mano Karnegio instituto astronomas Alanas Dresleris (Alan Dressler), nes mokslas susiduria su iššūkiu: „Žmonės atsisako senojo tikėjimo, kad žmonija yra Visatos fizinis centras, bet jie turi grįžti atgal ir įtikėti, kad jie yra prasmės centras.“ Tai sutampa su tuo, ką akcentuoja religija. O jau minėtas D. Skotas pažymi: „Dvi vyraujančios disciplinos, ieškančios tiesos apie žmonijos esmę, yra mokslas ir religija. Žmonių pastangomis kartą jos buvo sujungtos, tačiau humanitarų įstaigose dabar dominuoja postmodernistai, kuriems nieko nėra tikra – nėra absoliučios tiesos, tik konstruktyvizmas, vadovaujamas kultūrinio determinizmo“.
Pasaulio mokslininkų dvasininkų draugijos nariai mano, kad mokslas ir religija yra dvi intelektinės jėgos, išsekus postmodernistiniams kaprizams, jos vėl drauge ieškos tiesos, nes moralė be religijos yra medis be šaknų, upelis be jį maitinančio šaltinio ar namas ant smėlio – jame patogu gyventi iki pirmos audros. Taigi, yra du požiūriai, konfliktuojantys dėl pripažinimo. Užuot ėjęs skirtingais keliais, rytojaus mokslininkas ir teologas turėtų siekti tarpusavio supratimo. Deja, Bažnyčia, atitrūkusi nuo mokslo, atitrūksta nuo realybės ir visuomenės. Praranda jai įtaką. Gal todėl Lietuvoje apie 50 proc. susituokusių jaunuolių skiriasi?
Teiginiai apie pasaulį turi būti tikri, aiškūs ir tikslūs. Laimi mokslo žinios ir argumentai. Bet tiesioginis krikščionybės ir teizmo puolimas vargu ar veikia žmones. Juos reikia šviesti, mokslo laimėjimai skatina minties laisvę. Bet kas juos šviečia Lietuvoje? Ir valdžiai, ir Bažnyčiai patogiau, kai žmonės tamsūs. Bet ar tada jei gali būti laisvi?
Racionalu tai, kas racionaliai veikia. Neracionalu reikšti priešišką požiūrį į religiją, nes taip darant tikintieji atsakys tuo pačiu. Mokslininkų tikslas – sužadinti žmonių sąmonę domėtis mokslo stebuklais, lavinti protą. Kas juo naudojasi? Nedaugelis.
Auksinė taisyklė yra simetriška. Jei tikintieji pakenčia netikinčiuosius,tai netikintieji taip pat turi elgtis su tikinčiaisiais. Reikia skatinti tikėjimo laisvę. Aukščiausias moralės principas taikomas ir mokslui, ir religijai – laisvė mąstyti, tikėti ir elgtis taip, kaip žmonės pasirenka. Svarbiausia, kad mintys, tikėjimas ir veiksmai nepažeistų lygiavertės kitų laisvės. Jei religija negrasina mokslui ir laisvei, reikia su ja elgtis pagarbiai ir tolerantiškai, nes vienų laisvė netikėti yra neatskiriamai susijusi su kitų laisve tikėti. Laisvės principas yra aukščiau už mokslą ir religiją.
Tai – fragmentas iš neseniai išleistos akademiko profesoriaus Jono Grigo mokslo populiarinimo knygos „Kiek trunka sekundė“.
