Dėl sunkesnio nei tikėtasi atsigavimo po infekcijos profesorius paskutinę minutę buvo priverstas atsisakyti viešo dalyvavimo paskaitoje, tačiau išskirtinis profesoriaus balsas vis vien skambėjo Kembridžo universiteto didžiojoje auditorijoje, į kurią susirinko tokie garbingi svečiai, kaip Seras Richardas Bransonas ir karališkasis astronomas Lordas Reesas iš Ludlow: svečiai galėjo pasiklausyti iš anksto įrašytos paskaitos.
Prof. S. Hawkingas, sergantis motorinių neuronų degeneracine liga, savo viešas kalbas visuomet įrašo iš anksto, tačiau viešumoje skruosto raumenimis jis paleidžia kiekvieną įrašytą sakinį.
Šįkart sakinių paleidimo darbą atliko profesoriaus asistentas, o dėmesį nuo paties jubiliato nebuvimo atitraukė fotografijų iš mokslininko jaunystės projekcijos.
Paskaitą neretai pertraukdavo juokas, nes profesorius liko ištikimas savo reputacijai – paskaitoje buvo gausu sauso britiško humoro.
Jaudinančioje paskaitos įžangoje prof. S. Hawkingas papasakojo, kaip sulaukus 21 metų jam buvo diagnozuota motorinių neuronų liga – keista, bet būtent dėl ligos talentingas, bet tingus studentas tapo vienu iš garsiausių pasaulio akademikų.
Iš pradžių medikai žadėjo jam vos kelis metus gyvenimo, tačiau praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po diagnozės galima pasidžiaugti, kad buvo parduota daugiau nei 10 mln. garsiosios knygos „Trumpa laiko istorija“ egzempliorių.
Kalbėdamas apie pradinės diagnozės įtaką mokslininkas sakė: „Iš pradžių mane apniko depresija. Atrodė, kad mano būklė sparčiai prastėjo. Nemačiau jokios prasmės dirbti dėl savo disertacijos, nes nežinojau, ar nugyvensiu pakankamai, kad tą disertaciją pabaigčiau“.
„Bet tuomet ligos progresavimas sulėtėjo, o aš pradėjau stumtis pirmyn savo darbe. Po to, kai mano lūkesčiai sumažėjo iki nulio, kiekviena nauja diena man buvo tarsi dovana ir pradėjau labiau vertinti viską, ką turėjau. Viename vakarėlyje susipažinau su jauna panele, vardu Jane. Susižadėjimas su ja mane įkvėpė ir supratau, kad jei jau tuoksiuos, tai man reikės pabaigti doktorantūros studijas ir įsidarbinti. Pradėjau sunkiai dirbti ir man tai patiko“.
Profesorius pripažino, kad studentaudamas Oksforde dirbdavo vos po valandą per dieną, tačiau prastos naujienos apie sveikatą ir sužadėtuvės su pirmąja žmona Jane paskatino jį užbaigti disertaciją ir tapti akademiku.
Jis sakė, kad Oksfordo universitete „paaiškėjo, kad kažkas su manimi negerai“ po to, kai jis pastebėjo nebegalįs tinkamai irkluoti baidarės.
Prasidėjus pirmosioms podoktorantūrinių studijų Kembridže Kalėdoms mokslininkas krito čiuožinėdamas ledu ant užšalusio ežero prie namų St. Albansą. Po šio kritimo jo mama mokslininką nugabeno pas medikus, pasakiusius, kad nėra jokių galimybių pristabdyti ligos progresavimą.
Į keturias dienas trukusios konferencijos, skirtos mokslininko jubiliejaus šventei, baigiamąją dieną atvyko kolegos ir mokslininkui brangūs žmonės iš viso pasaulio.
Prof. S. Hawkingas tikėjosi pats pasirodyti kosmologijos konferencijos bent paskutinės dienos paskaitoje, nes dėl ligos jautėsi silpnai nuo pat konferencijos atidarymo, tačiau medikai profesoriui rekomendavo ilgiau pailsėti po infekcijos ir likti namie.
Paskaitos klausytojai – tarp jų buvo profesoriaus sūnus Timothy, Nobelio premijos laureatas Saulas Perlmutteris ir modelis Lily Cole – visų dalyvavusių konferencijoje vardu pasveikino profesorių su gimtadieniu.
Paskaita, pavadinta „Trumpa mano istorija“, nupasakojo prof. S. Hawkingo gyvenimą ir darbą nuo pat gimimo Oksforde Antrojo pasaulinio karo laikais iki jo teorijų apie juodąsias skyles ir Visatos formavimąsi.
Mokslininkas prisipažino, kad nemokėjo skaityti iki aštuonerių metų ir, nors mokykloje buvo pravardžiuojamas Einsteinu, jis niekada nebuvo geresnis už savo klasės vidutiniokus.
Prof. S. Hawkingas pridūrė: „Kai man buvo 12 metų, vienas mano draugas su kitu draugu iš dėžės saldainių susilažino, kad iš manęs nieko gero nebus, kad nieko nepasieksiu. Nežinau ar šios lažybos jau užbaigtos, o jei užbaigtos, nežinau ką mano draugai nusprendė“.
Prieš paskaitą R. Bransonas sakė: „Stephenas Hawkingas buvo labai malonus ir pakvietė mane čia. Jis yra žmogus, kuriuo be galo žavisi visas pasaulis ir nuostabu, kad jis švenčia savo septyniasdešimetį, kas yra labai stebėtina. Nobelio premiją jis turėjo laimėti daug kartų, nes yra žmogus, per savo gyvenimą išradęs labai daug dalykų ir sugebėjęs visa tai padaryti nepaisant itin sunkios negalios“.
Verslininkas pridūrė, kad tikisi artimiausioje ateityje padėti profesoriui realizuoti vieną iš jo svajonių – nugabenti jį į kosmosą savo „Virgin Galactic“ kosminiu laivu, kuris vis dar yra kuriamas.
Prof. S. Hawkingas sakė, kad dabartis yra „šlovingas laikas gyventi“ ir sakė, kad labai džiaugiasi savo „nedideliu indėliu“ į mūsų suvokimą apie Visatą.
Baigdamas paskaitą profesorius sakė: „Nepamirškite, kad žiūrėti reikia aukštyn į žvaigždes, o ne žemyn į kojas. Pasistenkite suprasti ką matote ir stebėkitės dėl ko Visata egzistuoja. Būkite smalsūs. Ir kad ir koks sunkus atrodytų gyvenimas, visuomet atsiras sričių, kuriose galite kažką pasiekti. Svarbu, kad niekada nepasiduotumėte“.
