Istorinės pavardės: tarp fikcijos ir realybės
- Ar gali būti, kad tariamas Gedimino – Kęstučio dinastijos palikuonis iš tiesų susijęs su tikraisiais LDK kunigaikščiais Gediminu ir Kęstučiu?
- Na, jeigu jis pats tuo tikėjo ir taip teigė, akivaizdu, kad gali. Tik klausimas, kaip tai susieti?.. Aišku, iš vadovėlių mes žinome, kad Kęstučio giminės šaka išmirė dar su Vytautu, Žygimantu Kęstutaičiu ir paskutiniu jo sūnumi Mykolu XV a. viduryje. Jogailos atšaka, Žygimantas Augustas taip pat mirė XVI a. Gausūs Gediminaičių palikuonys iš tiesų gyveno ilgai ir iki šiol gyvena įvairiose šalyse.
- Bet jie neturi pavardės Gediminas?
- Būtent. Apskritai Gedimino pavardės kilmės niekada ir nebuvo, taip pat ir Kęstučio. Kartais kalbama apie Žygimantą Kęstutaitį, tačiau tai labiau istorinis apibūdinimas, o valdovai paprastai vadinami vienu vardu. Taigi tokios pavardės kaip Gediminas ar Kęstutis tarp valdovų niekada nebuvo. Tačiau šioje vietoje reikėtų kalbėti apie kitą dalyką – lietuvių asmenvardžių sistemą, kuriai nebūdingas luominis vardų principas, pasitaikantis kitose šalyse. Lietuvoje XIV-XV a. tą patį vardą galėjo turėti ir kunigaikštis, ir bajoras, o kartais net ir valstietis. Ir jie, turėdami tą patį vardą, vienas apie kitą galėjo nieko nežinoti. Lietuvoje buvo populiarūs dvikamieniai vardai, tačiau jų formų nėra tiek gausu. Todėl XV a. sutinkame bajorą, kuris gyveno Žemaitijoje ir jo vardas buvo Gediminas. Labai puikus šaltinis, leidžiantis pažinti bajorų vardyną – 1528 metų LDK kariuomenės surašymas. Tai buvo praktiškai visų to meto bajorų surašymas. Žemaitijoje gyveno žmonių, kurių pavardės panašios į Kęstučio – Kestartai. Arba gyveno žmogus, kurio vardas buvo Gediminas Gedgaudaitis. Galima aptikti ir dar įdomesnių pavyzdžių. Štai Rodūnės paviete gyveno Mikalojus Kęstutaitis, o Upytės paviete – Bagdonas Kęstutaitis. Žodžiu, vardai tie patys, tačiau nėra jokio pagrindo galvoti, kad jie turi kokių nors giminystės ryšių. Įdomu, kad visi jie buvo pačios smulkiausios bajorijos atstovai. Iš dokumentų matome, kad jie galėjo atvykti į kariuomenę tik su vienu žirgu, t. y. patys neturtingiausi bajorai, tačiau visi jie - Kęstučiai - Gediminai... Labai abejoju, ar jie tuo metu įsivaizdavo ir galėjo įsivaizduoti, kad visai neseniai – prieš kokias keturias penkias kartas – gyveno to paties vardo didieji kunigaikščiai Gediminas ir Kęstutis. Drįsčiau teigti, kad tuo metu - XVI a. - jie to nežinojo.
- Jei kalbėtume apie mūsų tariamą Kęstutį - Gediminą, bent jau kiek man pavyko išsiaiškinti, tokios pavardės pirmą kartą paminimos XVII a. antroje pusėje. XVII a. jie juk turėjo žinoti, kad buvo tokie didieji kunigaikščiai Gediminas ir Kęstutis ir tikrai turėjo kilti klausimas, priklauso jie didžiųjų kunigaikščių atšakai ar ne.
- Manau, kad klausimas ir iškilo būtent tada, kai jie sužinojo. Maždaug nuo XVI a. visoje diduomenėje įvyksta virsmas, kai pradedama intensyviau domėtis giminės, savo pačių praeitimi, tai pat ir valstybės praeitimi. Tai susiję su to meto pradžios kategorijos svarba žmonių gyvenime. Iš esmės kilmingumas numato tokią pamatinę kategoriją, kad jei nori būti išskirtinis kilmingasis, privalai turėti kažkokią išskirtinę pradžios istoriją. Tuo metu lenkiškai sakydavo – protoplastą. Kaip žinia, lietuviai XVI a. sugalvojo, kad jie yra kilę iš romėnų. Kiekvienas didikas – Goštautas, Radvila, Pacas – turėjo pirmuosius savo pradininkus, kurie kartu su Palemonu kadaise čia atvyko. XVII a. šalia to kaip tarpinė grandis atsiranda populiarus siužetas, kad jie toliau laiko save kilusiais iš romėnų, tačiau pradeda tapatintis ir su gediminaičiais. Žinomiausi atstovai – Sapiegos, viena pagrindinių XVII-XVIII a. giminių. Sapiegos sugalvojo teoriją, kad jie kartu yra kilę ir iš Gedimino sūnaus Narimanto. Taigi istorinės žinios plito, svarbų vaidmenį atliko Motiejaus Strijkowskio lenkiška kronika. Istorinės žinios ir klausimai apie kilmę pradėjo plisti ir į smulkesnę bajoriją. Todėl visai logiška, kad žmogus, XVII a. turintis paveldėtą pavardę, kuri jau eina iš kartos į kartą, pradeda domėtis tos pavardės kilme.
- Ar galėjo būti taip, kad jų pavardės ir vardai buvo visai kitokie, tačiau vardan populiarių teorijų žmonės juos pasikeitė?
- Galėjo būti ir taip. Tačiau pasitaikydavo, kad žmogus tiesiog gimdavo su tokia pavarde ir pagaliau sužinodavo legendinę jos reikšmę, susijusią su Lietuvos istorija. Žmogus galėjo pradėti galvoti apie senuosius kunigaikščius. Kita vertus, lygiai taip pat sąmoningai galėjo pradėti save su kažkuo sieti. Tačiau esmė buvo surasti praeityje žymų žmogų, su kuriuo galėtum save sieti. Tai buvo ir tam tikra fikcija, ir suprantamas noras sužinoti savo praeitį. Tačiau tai yra praeitis, apie kurie nei tėvas, nei senelis niekada nepasakojo... Todėl daugiausia, iš kur kažką galėjai sužinoti, buvo knygos. O toliau jau prasideda fiktyvi istorija, tačiau net ir tokia istorija paprastai remiasi kažkokiomis prielaidomis, kurios yra panašios į tiesą. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, herbinis, vardinis panašumas, ar net valda. Žmogus galėjo perskaityti, kad jo valdą XIV a. turėjo kažkoks Gediminaitis. Taigi visa tai galėjo pastūmėti, kad žmogus patikėtų ir pradėtų kitus įtikinėti. Kartą save kažkaip pavadinęs ir perdavęs savo sūnui, gali tą liniją ir užvesti. Juk tada niekas oficialiai nekontroliuodavo vardyno, nebuvo surašymo. Tokiu būdu ilgainiui paminkluose ir atsiranda panašūs įrašai.
- Šios giminės herbas buvo Vytis. Ką tai reiškia?
- Manau, kad tai yra lygiai tas pats, kaip ir vardas. Jeigu tiki, kad esi kilęs iš tos giminės, o mes žinome, kad nuo XIV a. Gediminaičių herbas tikrai buvo Vytis ir tas herbas priklausė ne tik pagrindinei giminei, bet ir visoms smulkioms jos atšakoms, tai kodėl ir sau neprisiskyrus to ženklo?..
- Apibendrinant šią pokalbio dalį, ką galime pasakyti apie XIX a. pabaigos Kęstučio – Gedimino kapą? Turbūt negalima teigti, kad jis turėjo kokių nors tiesioginių giminystės ryšių su didžiaisiais kunigaikščiais, tačiau savimonės prasme kažkas buvo?
- Taip, savimonės prasme svarbu tai, kad Gediminas ir Kęstutis jam buvo reikšmingi istoriniai asmenys. Žinoma, XIX a. romantizmas tuos pagoniškus valdovus galutinai suaktualino ir sureikšmino. Tačiau akivaizdžiai matyti, kad XVII-XVIII a. prasideda susidomėjimas ne tik Vytautu ir Jogaila – senaisiais krikščioniškais valdovais, kurie buvo nuolat sureikšminami – bet ir ėjimas gilyn, ieškojimas kitų vardų. Svarbių Lietuvos istorijos veikėjų vardynas išsiplečia ir to pavyzdys yra šių žmonių vardai.
- Beje, šioje giminėje vienas iš pakankamai dažnų vardų yra Vytautas – Vitold. 1834 metais gimusį sūnų jie pavadino Vitoldu.
- Jei esi Kęstutis arba Gediminas, savo sūnų gali pavadinti tik Vytautu... (Šypsosi – red. past.)
- Ką apskritai kilmingiesiems reiškė giminė?
- Giminė yra pamatinė bet kokio kilmingumo kategorija. Kilmingumas iš esmės reiškiasi tik giminėje. Gimsti tam tikroje situacijoje ir paveldi savo statusą tik dėl giminės. Tačiau giminė turi dvi prasmes. Gali būti taip, kad gimsti ir priklausai giminei, kuri yra čia ir dabar, t. y. garantuoja tavo statusą – žemės paveldėjimą, pareigybių perėmimą. Tačiau kartu kuo toliau, tuo labiau buvo svarbi ir ta vertikali giminystė, einanti gilyn į praeitį. Iš esmės XVI a. Goštautai ir Radvilos ginčijosi ne vien dėl tėvonijų ir turtų, tačiau ir dėl kilmės. Goštautai sakėsi esą kilę iš romėnų, o Radvilos neva iškilę tik Vytauto laikais. Be abejo, norėdami atskirsti Radvilos sugalvojo atitinkamą teoriją, kad jie yra kilę iš dar garbingesnės romėniškos atšakos ir t. t. Žodžiu, ta giminystė svarbi tiek dabarties atžvilgiu, tiek dėl visos protėvių grandinės, pagrindžiančios tavo vietą šiame pasaulyje.
Lietuviškosios bajorijos indėlis nepelnytai ignoruotas
- Skaitydamas jūsų knygą „Lietuvos diduomenė XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiuje“ susidariau tokį įspūdį, kad didikų giminės buvo valstybingumo pagrindas.
- Taip, valdovų dinastijos keičiasi, o didikai iš esmės išlieka. Žinoma, dalis išmiršta, tačiau kita dalis tęsia jų politiką. Jeigu dabar pažiūrėtume, kas įgyvendino pagrindines Vytauto idėjas XV-XVI a., t. y. Lietuvos valstybingumo tvirtinimas unijose su Lenkija, tai buvo didikų giminės – Goštautai, vėliau – Radvilos, Sapiegos, visi kiti. Nepaisant dinastijų kaitos, jie visuomet išliko ir kartu su valdovais dominavo šioje valstybėje.
- Galbūt ne vien didikų giminės, bet ir bajorai, kurie neturėjo tokių finansinių resursų, bet turėjo savimonę?
- Taip, ypač po XVI a. reformų, kai bajorai tapo lygiaverčiais politinio žaidimo dalyviais. Per pavietų seimelius jie galėjo dalyvauti didžiojoje politikoje. Tai dar vienas papildomas aspektas, nulėmęs, kad bajorai ne tik turėjo domėtis savo gyvenimu, tačiau ir praeitimi. Šalia didikų vidutiniai ir net smulkūs bajorai pradeda sieti save su valstybe, su atskirais senaisiais kunigaikščiais, valdovais, pagaliau – ieškoti savo vietos toje valstybėje ir jos istorijoje.
- Kodėl mes apie šiuos dalykus žinome tiek nedaug? Tarsi ta bajoriška, didikų tradicija yra kažkas svetima ir jiems visai nerūpėjo valstybė, jos istorija, praeitis. Juk jūs dabar kalbate visiškai priešingus dalykus...
- Lietuvos istoriografijoje buvo labai svarbūs du dalykai. Tarpukario istoriografijoje dominavo LDK kunigaikščių epocha ir iš esmės tas vėlesnis bajoriškas periodas, kaip dabar matome, neteisingai buvo tapatinamas vien tik su lenkiškumu. Taigi ta bajorystė buvo vaizduojama kaip kažkoks degradacijos laikotarpis valstybingumo prasme. Sovietiniu laikotarpiu dėl kitų priežasčių niekas neskatino aiškaus bajorijos periodo nušvietimo. Priešingai, bajorijos istoriją buvo draudžiama tyrinėti, todėl liko tik valstiečiai. Taip bajorai ir tapo visiškai nepažinta grupė, nors akivaizdu, kad iki pat XX a. bajorija su diduomene buvo pats svarbiausias sluoksnis, lėmęs viską, pradedant nuo religijos. Bajorai ir didikai rėmė bažnyčias, užėmė pagrindines pareigas, kartu su valdovais priimdavo svarbiausius sprendimus. Šitie dalykai kuo toliau, tuo labiau aiškėja. Ilgą laiką apie tai nebuvo kalbama dėl tam tikrų XX a. politinių stereotipų, kurie tik dabar įveikiami.
Atgimstančios tradicijos – žaidimas ar prasmingas procesas?
- Jei teigiama, kad bajorai tikrai nebuvo atskilę nuo tautos, tapatinosi su kunigaikščiais, savo vaikams duodavo lietuvių kunigaikščių vardus ir jiems rūpėjo valstybė, kodėl tada apie tą savimonę nieko nežinome?
- Tik dabar pradedama atkreipti dėmesį, kad ketvirtadalis Vasario 16-osios akto signatarų buvo bajorų kilmės. Jau viena tai rodo, kad negalima kalbėti apie kažkokią nudžiuvusią medžio šaką. Kai kurie bajorai galbūt kitaip įsivaizdavo Lietuvos valstybės likimą. Tačiau ar su Lenkija, ar be jos, tai vis tiek buvo aktuali valstybinė problema, kurią jie gynė sukilimų metų ir apie kurios ateitį jie visada galvodavo.
- Bajorai dabar atgimsta, ieško savo šaknų. Ar šiandien yra aktualios bajorystės tradicijos ar tai tik žaidimas?
- Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Iš dalies tai yra mada ir žaidimas, tačiau reikia pripažinti, kad bajorystė vis dėlto yra tam tikra vertybė ir ji negali išnykti. Žmonės prisiliečia prie tos vertybės ir jeigu jie bando tęsti tą bajorišką gyvenimą, randa formų šiam tikslui įgyvendinti, tai yra labai svarbu ir mums šiandien to labai trūksta.
- Galbūt jie, domėdamiesi savo šeimos istorijomis, galėtų atlikti tą tiriamąjį darbą, parodytų, kad XVII, XVIII ar XIX a. gyvenusiems bajorams tikrai rūpėjo Lietuva. Ir galbūt Lietuvą jie suprato šiek tiek kitaip, nei mes suprantame šiandien, tačiau ta valstybė buvo viena iš pagrindinių jų tapatybės šerdžių.
- Reikėtų skatinti, kad dabartiniai bajorai ieškotų ne to pirmo protoplasto, kaip kad buvo XVI a. ir net dabar kai kurie nori taip daryti, bet domėtųsi istorija, kurią galima realiai pažinti. Turiu galvoje XVII a., kai archyvuose jau galima rasti savo protėvius su labai įdomiomis istorijomis. Tokie duomenys galėtų papildomai pasakyti apie Lietuvos istoriją.
- Juolab kad apie tokius bajorus yra išlikę kur kas daugiau dokumentų nei apie valstiečius, kurie minimi tiktai metrikose.
Taip, apie bajorus bent jau nuo XVII a. tikrai galima pasakoti realias istorijas.
Dėkoju už pokalbį.