Prognozuojama, kad po kelių dešimtmečių mėsos poreikis pasaulyje išaugs dvigubai. Viena jų jau dabar įgyvendinama laboratorijose – dirbtinai iš ląstelių auginama mėsa.
Ką valgysime ateityje, kokios įtakos naujos maisto technologijos turės aplinkai ir žmogaus sveikatai?
„Mes paimame kamienines ląsteles iš gyvūnų. Kiekvienas raumuo, taip pat ir mūsų raumenys, turi kamieninių ląstelių. Jos reikalingos tam, kad atkurtų raumenį, jeigu jis sužeidžiamas. Ląsteles galima išimti ir tada auginti, galima padidinti jų kiekį galybę kartų.
Tos ląstelės jau žino, kaip joms tapti raumens ląstele, nes tokia jų paskirtis. Yra gana lengva padaryti jas panašios formos kaip tikros raumens ląstelės ir jeigu jas augintume inde, trijų dimensijų terpėje, galėtume iš jų padaryti audinį, kuris atrodys visiškai taip pat, kaip raumens audinys“, – pasakoja fiziologijos profesorius Markas Postas iš Mastrichto universiteto.
Tai nėra tik mokslininko mėginimas paprastai paaiškinti tai, ką pastaraisiais metais jis mėgina sukurti. Tai tikriausiai galėtų būti pavadinta receptu patiekalo, kurį valgysime ateityje.
Mėsainis su dirbtine mėsa – jau 2012-aisiais
Dirbtinė mėsa, anot kai kurių mokslininkų, aplinkosaugininkų, gyvūnų teisių gynėjų bei kai kurių šalių Vyriausybių, neabejotinai yra maisto pramonės ateitis.
M. Postas šiandien jau užtikrintas, kad ateinančiais, 2012-aisiais, laboratorijoje pagamins mėsainį su mėsa, išauginta iš gyvūno ląstelių.
„Manau, kad mums galiausiai pavyks tai padaryti 2012-ųjų vasarą ar rudenį. Kita vertus, jis bus skirtas šiai idėjai įrodyti. Bus padarytas vienas mėsainis, bet ne pradėta masinė jo gamyba.
Tam, kad jis patektų į prekybos centrus, reikia atlikti daugybę darbų ir tai gali užtrukti dar 10, 15 ar 20 metų“, – teigia M. Postas.
Dar visai neseniai žiniasklaidai mokslininkas sakė ieškantis drąsaus žmogaus, paragausiančio dirbtinės mėsos mėsainio. Panašu, kad norinčiųjų – yra.
„Po žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių daug savanorių jau kreipėsi. Taigi mes jau turime sąrašą savanorių, kurie nekantrauja paragauti to pirmojo mėsainio“, – sako mokslininkas.
Dirbtinė mėsa neatrodė patraukliai
Prieš keletą metų taip pat Nyderlandų mokslininkai mėgino užauginti laboratorijoje kiaulieną, naudodami tą patį metodą. Tačiau teko pripažinti, jog gaminys neatrodė labai patraukliai – buvo pilkos spalvos ir panašios sandaros kaip kalmaras.
Mėsą auginti iš ląstelių mėginta ir Jungtinėse Valstijose – ten buvo bandoma padaryti žuvies filė iš auksinės žuvytės raumens audinio.
Visgi daugiausiai šioje srityje pasistūmėję Nyderlandų mokslininkai. Šalies vyriausybė dar prieš keletą metų technologijai plėtoti skyrė apie 2 mln. eurų, t. y., apie 7 mln. litų. Paramą tuomet gavo ir Mastrichto universiteto profesorius M. Postas.
„Yra daug galimybių padaryti visuomenei įtakos. Jeigu galėtume iš dalies ar visisiškai pakeisti dalį iš gyvulių gaunamos mėsos, galėtume padaryti milžinišką žingsnį sprendžiant aplinkosaugos, gyvūnų gerovės bei ligų, kurios ateina išdidelės biopramonės, problemas.
Yra daugybė priežasčių, kodėl norima gaminti dirbtinę mėsą. Manau, Olandijos vyriausybė pripažino, kad tai yra potenciali alternatyva gyvulininkystei“, – profesorius M. Postas pradėjo atsakymą į klausimą, kuris čia greičiausiai gali kilti ne vienam, – kam iš viso reikalinga dirbtinė mėsa.
Mokslininkų ji sutrumpintai vadinama mėsa „in vitro“ – kitaip sakant, „mėsa iš mėgintuvėlio“.
Gyvulininkystė smarkiai prisideda prie atšilimo
Pasaulio mokslo lyderiai tikina, kad iš ląstelių auginamos mėsos reikės, jeigu norime, kad nesunaikindami visų Žemės išteklių, 9 mlrd. žmonių galėtų gyventi 2050-aisiais.
Mėsos gamyba – daugiausiai išteklių reikalaujanti maisto pramonės rūšis. Pagal Jungtinių Valstijų statistiką, 1 kg mėsos užauginti reikia 7 kg augalinio maisto, o vandens sunaudojama iki 100 kartų daugiau nei augalininkystės ūkiuose.
Šiandien per metus pasaulio gyventojai suvalgo apie 66 mlrd. gyvūnų – apie 10 kartų daugiau nei yra pačių gyventojų, ir mėsos poreikis nuolat auga, pastebi nevyriausybinės organizacijos „Future Food“ („Ateities maistas“) Austrijoje įkūrėjas Kurtas Schmidingeris.
„Maždaug 17 proc. visos planetos žemės, kurią naudoja žmonės, skiriama mėsos pramonei. Dėl ganyklų arba dirbamos žemės, kurioje auginami pašarai gyvūnams, nyksta atogrąžų miškai.
Gyvulininkystė yra viena pagrindinių globalinio atšilimo priežasčių. Jungtinių Tautų duomenimis, mėsos pramonė labiau prisideda prie globalinio atšilimo nei visas pasaulio transportas – visi lėktuvai, visi automobiliai, sunkvežimiai, visi laivai ar traukiniai kartu sudėjus.
Anot organizacijos, gyvulininkystė atsakinga už maždaug 18 proc. viso globalinio atšilimo. Taigi mėsos pramonė, gyvulininkystė sukelia daug pasaulinių aplinkosaugos problemų“, – tvirtina K. Schmidingeris.
Dirbtinė mėsa padėtų spręsti bado problemas
Dirbtinės mėsos šalininkai taip pat sako, kad jos gamyba padėtų spręsti ne tik aplinkosaugos, bet ir vis opesnes bado problemas. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, praėjusiais metais beveik milijardas žmonių kentėjo nuo bado.
Kita vertus, anot Pasaulio išteklių instituto, apskritai maisto pagaminama daugiau nei reikia, tačiau jis nepasiekia stokojančiųjų dėl daugybės priežasčių. Viena jų – augančios maisto kainos.
Būtent ekonomika gali būti viena kliūčių „mėgintuvėlių“ mėsai artimiausiu metu patekti į parduotuves.
Šiuo metu, pavyzdžiui, 1 kg dirbtinės jautienos kainuotų kelis milijonus dolerių. Mokslininkai svarsto, kad technologiją pradėjus naudoti masiškai, iš ląstelių išauginta mėsa būtų du kartus pigesnė nei įprasta.
Masinė gamyba mažai įmanoma?< /B>
Mastrichto universiteto profesorius M. Postas priduria, kad technologijos kritikai abejoja, ar tokia produkto masinė gamyba išvis įmanoma.
„Taip, galime padaryti vieną mėsainį ir, mano nuomone, jeigu galima pagaminti vieną, tai galima pagaminti šimtus tūkstančių. Manau, kad galiausiai patį gamybos procesą būtų galima padaryti efektyvesnį ir ne tokį brangų.
Bet gamybos technologai, o aš nesu gamybos technologas, mano, kad bus sudėtinga suprojektuoti gamyklą, kur tą būtų galima daryti dideliais kiekiais“, – sako M. Postas.
Nyderlandų mokslininkai paskaičiavo, kad iš pradinių dešimties kamieninių ląstelių galima pagaminti 50 tūkst. tonų mėsos per du mėnesius.
O Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas parodė, kad ši technlogija sunaudotų iki 60 proc. mažiau energijos, beveik nenaudotų dirbamos žemės ir iki 95 proc. pagamintų mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei tradicinis ūkininkavimas.
„Fui faktorius“
Visgi be visų šių dalykų dar vienas trukdis skiria dirbtinę mėsą nuo parduotuvės lentynos ir mūsų lėkštės. Tai vadinamas „fui faktorius“ – šis terminas naudojamas apibūdinant žmonių įtarumą tam, kas nenatūralu, pagaminta sintetiniu būdu.
Organizacijos „Future Food“ vavovas K. Schmidingeris mano, kad visuomenė psichologiškai tokiam produktui dar nepasirengusi, tą rodo ir Europos Sąjungoje atliktos apklausos. Vis dėlto, pasak jo, ir dabartinėje mėsos pramonėje natūralumo beliko mažai.
„Manau, kad žmonės nežino, kiek dabar mėsos pramonė jau yra nenatūrali. Jeigu pažvelgtumėme į tai, kaip, pavyzdžiui, šiandien auginamos kiaulės – gamyklų fermose be saulės šviesos, be jokių šiaudų, nieko nėra, tik metalinės dėžės ir betono grindys.
Tie gyvuliai gauna vaistų ir antibiotikų, kad greičiau augtų ar bent jau kad nesusirgtų. Ir tai nėra taip natūralu, kaip žmonės gali galvoti, gal jie ne visuomet mato tikrąją padėtį.
Taigi apie „in vitro“ mėsą jie galvoja, kad ji labai nenatūrali, bet jeigu palygintume ją su dabartine mėsa, nesakyčiau, kad mėsa „in vitro“ yra labiau nenatūrali“, – mano K. Schmidingeris.
„Per pastaruosius dvejus metus vykusias daugybę diskusijų su visuomene ir žurnalistais, žmonės, manau, pradėjo suprasti, kad dabartinė gyvulininkystė daro žalą gamtai, ir mes turime rasti alternatyvą. Viena alternatyva būtų, kad mes visi taptume vegetarais, bet taip neatsitiks.
Atvirkščiai, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2050-aisiais mėsos poreikis išaugs dvigubai. Taigi neišvengiamai turime surasti alternatyvų ir tuomet rinktis, kuri iš jų labiausiai patinka“, – tvirtina Mastrichto universiteto fiziologijos profesorius M. Postas.
Poveikiui ištirti reikėtų dešimtmečių
Dar vienas svarbus klausimas, į kurį čia būtina atsakyti, kokį poveikį žmogaus sveikatai turės laboratorijoje išauginta mėsa?
Tikimasi, kad taip būtų galima iš mėsos pašalinti cholesterolį, kai kurias riebalų rūgštis ar kitas kenksmingas medžiagas arba prisotinti ją reikalingų vitaminų bei mineralų ir taip sukurti sveiką mėsą, kuri būtų pranašesnė už tikrąją.
Profesorius M. Postas sako, kad dirbtinės mėsos poveikiui sveikatai ištirti reikės kelių dešimtmečių. Tačiau kai kuriuos dalykus įrodyti būtų galima ir anksčiau.
„Yra įmanoma padaryti taip, kad ląstelės prijungtų daugiau polinesočiųjų riebalinių rūgščių, kaip omega-3 ar omega-6 riebalų rūgštys, ir tai sumažintų cholesterolio kiekį mėsoje.
Ar tai turi įtakos sveikatai, būtų galima patikrinti per trumpesnį laiko tarpą, nes galima daliai žmonių duoti dirbtinės mėsos, o kitiems – įprastos ir po pusmečio patikrinti jų cholesterolio lygį.
Vis dėlto ir tam reikia dirbtinės mėsos pagaminti pakankamą kiekį, o tai gali užtrukti mažiausiai dešimt metų“, – mano M. Postas.
Už dirbtinės vištienos kotletą – 1 mln. dolerių
Daugiau nei prieš trejus metus tarptautinė organizacija PETA („Žmonės už etišką elgesį už gyvūnais“) paskelbė, kad mokslininkas, kuris sukurs dirbtinai užaugintos vištienos kotletą, prilygstantį skoniu įprastam gaminiui, ir pateiks jį rinkai, už tai gaus 1 mln. dolerių (maždaug 2,5 mln. Lt). Nustatyto termino pabaiga artėja – ji 2012-ųjų vasara.
Kaip sako organizacijos atstovas, kol kas nė vienas mokslininkas neužsiregistravo šiame konkurse dalyvauti.
„Tikimės, kad norintieji dalyvauti praneš artėjant termino pabaigai, kadangi tai palyginti nauja sritis ir dar daug tyrimų šiuo metu vykdoma.
Progresas vyksta, bet kol kas nežinome, ar kas nors pajėgs įgyvendinti visas sąlygas, kurias konkursui nustatė PETA Jungtinėse Valstijose.
Pati Jungtinių Valstijų PETA rėmė dirbtinės mėsos projektus pastaraisiais metais. Taigi mes palaikome ryšį su mokslininkais, kurie mėgina pagaminti tokią mėsą. Ši vieno milijono dolerių premija yra kaip iššūkis paspartinti tyrinėjimus šioje srityje“, – sako PETA padalinio Vokietijoje viceprezidentas Heroldas Ulmanas.
Ar atiteks kuriam nors mokslininkui milijonas dolerių už tai, kad jau kitais metais parduotuvėse pasirodytų iš ląstelių išauginta mėsa, paaiškės kiek daugiau nei po pusmečio.
Panašiai už tiek laiko Nyderlanduose profesorius M. Postas savanorius savo laboratorijoje vaišins mėgintuvėlyje sukurtu mėsainiu.
Anot jo, kol tai pasieks parduotuvių lentynas ir kiekvieno gyventojo stalą dar gali praeiti dešimtmečiai, tačiau dauguma specialistų jau šiandien sutaria, kad tokios maisto gamybos technologijos yra žmonijos ateitis.
