Kaip skruzdės susidoroja su nelengva inžinerine vėdinimo sistemos įrengimo problema, pasakojama žurnalo „Journal of Insect Behaviour“ publikacijoje, kurios autorius – dr. Marcela Cosarinsky ir jos kolegos iš Argentinos Gamtos mokslų muziejaus (Museo Argentino de Ciencias Naturales Bernardino Rivadavia).
Mokslininkai savo laboratorijoje apgyvendino ir didžiulio skruzdėlyno statybai reikalingomis statybinėmis medžiagomis (moliu, smulkiu ir stambesniu smėliu) aprūpino Atta vollenweideri rūšies skruzdėlių koloniją. Tyrėjai keitė vienų ar kitų statybinių žaliavų kiekius ir tokiu būdu tikrino, kaip keitėsi vabzdžių vykdomi „statybų“ procesai. Imituodami lietų, eksperimentatoriai statomas struktūras laistė vandeniu.
Skruzdėms užbaigus darbus, Argentinos entomologai įdėmiai ištyrinėjo skruzdėlyną ir mikroskopu išžvalgė jo sienelių struktūrą. Paaiškėjo, jog skruzdėlės, nepriklausomai nuo keičiamų statybinių žaliavų, stengėsi lipdyti porėtas bokštelių sieneles – kad pro sienelėse esančias skylutes galėtų patekti oras.
Kai ant skylėtųjų sienelių pakliūdavo vandens, poros užsiverdavo, o sienų medžiaga pasidarydavo tvirtesnė. Tačiau pasitaikius pirmai galimybei, vabzdžiai sieneles perkonstruodavo iš naujo – taip, kad sienelėse vėl būtų ventiliacinės angelės.
Mokslininkus labiausiai nustebino tai, jog, pasirodo, skruzdės turi instinktyvių architektūros gebėjimų ir pačios sukonstruoja vėdinamas skruzdėlyno patalpas, o ne naudojasi natūraliai dirvos susiformavusiomis struktūromis. Maža to, skruzdės labai kūrybiškai prisitaiko ir statyboms naudoja visokias statybines žaliavas. Vėdinimo angeles sienose skruzdės įrenginėja darbuodamosi savo žandikauliais.
