Vystant vienu ambicingiausių meno istorijoje vadinamą projektą ketinama sukurti unikalią kamerą, galinčią fotografuoti per 13 centimetrų storio sieną, praneša „Discovery News“.
Ši plytų užtvara nėra tik paprasta siena. Ji stovi Palazzo Vecchio, XIV amžiaus Florencijos rotušėje, „Penkių šimtų salėje“, o ją puošia freska „Marciano mūšis“, kurią nutapė žinomas XV amžiaus tapytojas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari.
Dingęs L. da Vinci kūrinys gali slypėti būtent už šios sienos, teigia meno diagnozės ekspertas Maurizio Seracini, Kalifornijos universiteto San Diege Tarpdiscipininio meno, architektūros ir archeologijos mokslo centro direktorius.
Seniai dingusios freskos, kurios M. Seracini ieško nuo 8 praėjusio amžiaus dešimtmečio, istorija išties paslaptinga. Ji sumanyta 1503 metais, kai L. da Vinci ir Michelangelo gavo dvigubą užsakymą ant priešais esančių Palazzo Vecchio sienų nutapyti istorines Florencijos gyventojų pergales.
Michelangelo taip ir nesukūrė savojo „Cascinos mūšio“ eskizo, o L. da Vinci centrinę „Angjario mūšio“ dalį pradėjo tapyti 1505 metų birželio 6 dieną, kai jam buvo 53-eji.
„Gyvai vyrų ir arklių įtūžį bei įniršį vaizduojanti“ 3,7 metrų aukščio ir 4,6 metrų ilgio freska, kaip savo 1550 metų knygoje „Menininkų gyvenimai“ rašė G. Vasari, turėjo aukštinti 1440 metais Florencijos iškovotą pergalę prieš Milano karius.
G. Vasari (1511–1574) pranešė, kad L. da Vinci dėl techninių problemų, kilusių eksperimentų keliu maišant aliejinius dažus ir freską, projektą apleido. Vis dėlto istorikai suabejojo G. Vasari išvadomis. Kai kurie spekuliavo, kad jis šią istoriją išgalvojo, ir kad freska buvo baigta.
L. da Vinci amžininkų geriausiu jo darbu vadinamas kūrinys dabar išlikęs tik keliuose paties menininko darytuose parengiamuosiuose piešiniuose ir eskizuose bei Rubenso piešinyje, kurį įkvėpė nežinomo autoriaus sukurta freskos kopija.
Praėjus dešimčiai metų po to, kai G. Vasari aprašė „Angjario mūšio“ likimą, jis buvo pasamdytas pasitarimų kambarį paversti „Penkių šimtų sale“, dedikuota Medici šeimos valdymui. Vykdant šiuos darbus, L. da Vinci freska pradingo. Pasitarimų kambario pertvarkymas buvo visame mieste vykdyto renovacijos plano, kurį sumanė kunigaikštis Cosimo I, norėdamas pagerbti Medici šeimą, dalis.
Įgyvendindamas projektą, G. Vasari pakeitė ir Santa Maria Novella bažnyčią, siena uždengdamas 1428 metų Masaccio freską „Trejybė“ ir ant jos nutapydamas pano „Rožinio Madona“. Masaccio kūrinys buvo paslėptas iki 1861 metų, kai G. Vasari siena nugriauta.
2000 metais vykusioje L. da Vinci skirtoje konferencijoje garsus mokslininkas Carlo Pedretti iškėlė mintį, kad G. Vasari L. da Vinci kūrinį išsaugojo lygiai taip pat, kaip ir Masaccio.
Ši konferencija paskatino M. Seracini lazeriniais skeneriais, rentgeno aparatais, termografine įranga ir radarais atlikti įmantrius testus. Pirmiausiai jis rekonstravo salės, buvusios prieš G. Vasari pertvarkymą, planą, aptikdamas originalius langus ir duris, kurias dabar dengia sienos. Tuomet jis dėmesį sutelkė į G. Vasari darbą.
Kadangi sienos paaukštintos 6,4 metro, jos turėjo būti sutvirtintos. Moderniausios M. Seracini naudotos technologijos parodė, kad G. Vasari sienas sustiprino jose įstatydamas didžiulius akmeninius rėmus, kuriuos užpildė plytomis ir taip sukūrė pagrindą savo paties paveikslams: „Torre mūšiui“ ant vakarinės sienos ir „Marciano mūšiui“– ant rytinės.
M. Seracini (vienintelis neišgalvotas veikėjas, minimas „Da Vinčio kode“) ant sienos, kur nutapytas „Marciano mūšis“, aptiko Dano Browno vertų užuominų. Ten, ant mažos tapytos žalios vėliavėlės, G. Vasari užrašė: „Cerca, trova“ – „Ieškok ir rasi“.
Praėjusią savaitę radarais atliktas tyrimas patvirtino, kad ant rytinės sienos yra „tarpas“ tarp G. Vasari plytų sienos ir originalios akmeninės sienos.
„Tai reiškia, kad tarp abiejų sienų yra tuštuma, kurią G. Vasari galbūt sukūrė norėdamas apsaugoti Leonardo kūrinį“, – žurnalistams kalbėjo M. Seracini.
Įtikinančių įrodymų galėtų pateikti specialūs vario kristalų gama spindulių difrakcijos lęšiai, galintys aptikti paslėptų dažų pigmentus.
Ši kamera – fotožurnalisto Davido Yoderio sumanymas. Jis dalyvauja rašant straipsnį apie M. Seracini „National Geographic“ žurnalui.
Jis į projektą įtraukė Robertą Smitherį, Argonne nacionalinės laboratorijos fiziką. R. Smitheris jau kūrė tokį prietaisą medicininėms reikmėms – didelės raiškos auglių nuotraukoms daryti.
Ši kamera L. da Vinci pigmentuose esančius metalus atakuos neutronais. Metalai tuomet ims skleisti gama spindulius, kurie bus sufokusuoti į kameros vario kristalus (naudojamus vietoj stiklinių lęšių).
„Frascati, Italijos ENEA tyrimų centre atlikome dviejų savaičių bandymus. Naudojome plonus pigmento sluoksnius ir originalias plytas iš Palazzo Vecchio“, – „Discovery News“ teigė D. Yoderis.
„Bandymai parodė, kad gama spinduliai iš pigmentų gali praeiti pro plytų sieną, paprastai – gana lengvai“, – sakė jis.
Vilties teikiantys rezultatai leidžia manyti, kad R. Smitherio technologija gali padėti nustatyti, kokie pigmentai yra už sienos – jei jie ten iš viso yra.
Nešiojamam dalelių greitintuvui ir germanio kristalo detektoriui sukonstruoti reikia mažiausiai 256 tūkst. JAV dolerių. Kol kas surinkta 21 tūkst. dolerių, o lėšų rinkimo akcija dar tęsis 34 dienas.
„Norėtume kartu pasiimti žmones į šią paveikslo ieškojimo kelionę, o ne viską paskelbti po įvykio. Jei ten likę pakankamai dažų, manau, kad galbūt galėsime sukurti paveikslo atvaizdą“, – kalbėjo D. Yoderis.
