Pasak Č. Lajelio „nors esame trumpalaikiai šios planetos gyventojai, prikaustyti prie vieno taško erdvėje, egzistuojantys vieną akimirką laike, tačiau žmogaus protas pajėgus pasekti gausybę įvykių, buvusių net prieš žmogaus atsiradimą ir prasiskverbti į kietojo Žemės rutulio vidų“.
Kur formuojasi lūžiai?
Lūžiai randami įvairiame Žemės plutos gylyje. Nedideliame viršutinės plutos gylyje siauruose ruožuose susidaro lūžiai ar trapiosios deformacijos zonos, kurias žymi uolienos – brekčijos. Mokslininkų nustatyta, kad trapiosios deformacijos sąlygomis lūžiai formuojasi iki 10 – 15 km gylio. Einant gilyn lūžio geometrinis pavidalas nesikeičia, tačiau čia gali susidaryti pseudotachilitai, Žemės drebėjimų indikatoriai, dėl staigių uolienų blokų postūmių. Giliau, daugiau nei 15 km gylyje, pasikeičia aplinkos sąlygos, todėl prasideda kitokio tipo tektoninių dislokacijų vystymąsi – plastinių deformacijų zonų, kuriose susidaro uolienos vadinamos milonitais.
Katastrofų anatomija
Pasaulyje yra keletas žinomų lūžių pavyzdžių, susidariusių dėl giluminių tektoninių procesų. Vienas iš jų yra Šv. Andrėjaus lūžis Kalifornijoje, skiriantis Ramiojo vandenyno plokštę nuo Šiaurės Amerikos plokštės. Ramiojo vandenyno plokštės pakraštys, kuriame yra Kalifornijos pakrantė, lėtai slysta palei Šiaurės Amerikos plokštę šiaurės vakarų link. Per 20 mln. metų Ramiojo vandenyno plokštė Šiaurės Amerikos plokštės atžvilgiu pasislinko apie 560 km. Kadangi minėtas lūžis sudarytas iš atskirų stambesnių segmentų, palei juos vyksta žemės drebėjimai.
1906 m. Ramiojo vandenyno plokštei pasislinkus išilgai Šv. Andrejaus lūžio, staigiai atsipalaidavusi energija sukėlė 8,3 balo pagal Richterio skalę Žemės drebėjimą, kuris sunaikino San Franciską. Kitas gerai žinomas pavyzdys yra Reino riftas, kuris susiformavo uolienų blokui atsidūrus tarp dviejų iškeltų luistų, t. y. Vogėzų (Prancūzija) ir Švarcvaldo (Vokietija) kalnagūbrių. Šiuo metu mokslininkai randa požymių, rodančių žemės paviršiaus dubimą, todėl gali įvykti blokų įtrūkimai, kas sukeltų žemės drebėjimą. 1356 m. staigus ir stiprus Žemės drebėjimas Reino aukštupyje sugriovė Šveicarijos miestą Bazelį.
Dar vienas pavyzdys yra didysis riftinis slėnis, vadinamas Rytų Afrikos lūžių zona. Ši sprūdinė struktūra ilgiausia planetoje, besitęsianti apie 6400 km bei pasižyminti seisminiu aktyvumu. Rytų Afrikos lūžių zona, susidariusi ties Arabijos, Afrikos-Nubijos ir Afrikos-Somalio plokščių ribomis, pradėjo formuotis prieš 100 mln. m., kai neatlaikiusi tempimo ėmė skeldėti Žemės pluta. Pro atsivėrusius plyšius į paviršių kilo magma, todėl palei riftą iškilo ugnikalniai – Erta Alė (Etiopija) ir Ol Doinjo Lengajus (Tanzanija). Etiopijoje, kur Raudonoji jūra susisiekia su Adeno įlanka, yra susidariusi Afarų įduba. Manoma, kad čia gimsta naujas vandenynas, nes dėl tempimo atsiveriančius plyšius užpildo karšta mantijos medžiaga. GPS duomenys rodo, kad slėnis ir toliau platėja. Jei plokštės ir toliau taip skėsis, Afrikos dalis atitruks nuo žemyno dalies ir virs sala.
Lietuvos įtampos
Stambios lūžių arba deformacijų zonos yra rastos Lietuvos kristaliniame pamate, slypinčios gyliai Žemės plutoje po nuosėdine danga. Remiantis geologiniais ir geofiziniais metodais, vienos didžiausių Lietuvos lūžių zonos yra rytų-vakarų krypties. Žemėlapyje jos pažymėtos siaura linija, tačiau Žemės plutoje jų plotis siekia keliasdešimt kilometrų, o ilgis - 200 km ir daugiau. Vakarų Lietuvoje esanti Telšių deformacijos zona „saugo“ ilgą jos bei viso regiono vystymosi istoriją.
Kita svarbi lūžių zona yra Drūkšių-Polocko deformacijos zona besidriekianti iš Baltarusijos. Reikia neužmiršti, kad 2004 m. žemės drebėjimas buvo užfiksuotas tokios pat krypties lūžyje – Priegliaus zonoje, Kaliningrade. Todėl teritorija ties Drūkšių ežeru yra didesnės rizikos vieta ir būtina taikyti kuo griežtesnius naujos atominės elektrinės statybos standartus.
Daugiau apie tai sužinosite, rugsėjo 12 d. 14 val. apsilankę VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje, 211 auditorijoje.
