Kovo 12 dieną ESA Žemę stebintis palydovas „Envisat“ pastebėjo ledkalnius, atskilusius nuo Sulzbergerio ledo šelfo, o kovo 16 dieną jie užfiksuoti plaukiantys į Rosso jūrą, informuoja naujienų agentūra AFP.
Didžiausias ledkalnis buvo 9,5 kilometrų ilgio ir 6,5 kilometrų pločio, taigi jo paviršiaus plotas šiek tiek didesnis nei Manhatano. Jo aukštis siekė maždaug 80 metrų.
Kaip rodo praėjus savaitei po įvykio paskelbti Japonijos ekspertų skaičiavimai, povandeninio 9 balų stiprumo žemės drebėjimo sukelto cunamio bangos siekė mažiausiai 23 metrus.
JAV ekspertams išanalizavus „Envisat“ radaro nuotraukas, nustatyta, kad bangoms vandenynu nukeliavus 13 tūkst. kilometrų, jų aukštis greičiausiai buvo vos apie 30 centimetrų.
Tačiau nepaisant to, ritmiškas judėjimas aukštyn žemyn buvo pakankamas, kad paveiktų tvirtą ledyno šelfo struktūrą ir nuo jo kampų atskeltų didelius gabalus.
Tyrimą, susiejusį cunamį ir ledkalnių atskilimą, atliko NASA Goddardo kosminių skrydžių centro specialistės Kelly Brunt vadovaujama komanda.
Ledo šelfas – storas plūduriuojančio ledo sluoksnis, prisitvirtinęs prie pakrantės. Jis susidaro iš ledynų, kurių ledas patenka į jūrą.
