Teisybė, kad praėjus daugiau kaip 50 metų, maždaug 100 nežemiško intelekto paieškos (angl. Search for Extra-Terrestrial Intelligence – SETI) programų vis dar yra tuščiomis rankomis. Tačiau SETI mokslininkė Jill Tarter pabrėžia, kad turint omenyje Paukščių Tako dydį, ištyrinėta dalis prilygsta kavos puodeliui iš visų Žemės vandenynų.
„Laikantis prielaidos, kad mūsų galaktikoje yra kitų technologiškai išsivysčiusių civilizacijų ir kad kai kurios jų naudodamos radijo švyturius bando užmegzti tarpžvaigždinį ryšį, reiktų klausti „kada“, o ne „ar“ šis signalas bus aptiktas“, – teigia R. Villardas.
Pavyzdžiui, planuojamas kvadratinio kilometro radijo teleskopų tinklas, kurį kuria tarptautinis konsorciumas, galėtų aptikti galingą impulsus siunčiantį švyturį, esantį bet kurioje galaktikos vietoje. Tačiau, anot jo, tokius signalinius švyturius galima klaidingai palaikyti anomaliai pulsuojančiomis neutroninėmis žvaigždėmis.
Tačiau neabejotinas dirbtinis signalas galiausiai turėtų pasirodyti. Kai nuslūgs šokas ir baimė, apėmusi galiausiai supratus, kas visatoje nesame vieni, užvirs atkaklios diskusijos, ar turėtume ateiviams pasiųsti atsakymą.
Tačiau kas kalbės Žemės vardu?
Johnas Billinghamas iš SETI instituto ir Jamesas Benfordas iš „ Microwave Sciences“ Kalifornijoje teigia, kad laukiant šio „Dienos, kai sustojo Žemė“ momento, turime jau dabar surengti tarptautinį simpoziumą ir sutarti, ar turėtume atsakyti ateiviams ir kaip tai padaryti.
Anot jų, kol tokia diskusija įvyks, turėtų būti įvestas moratoriumas bet kokioms žinučių nežemiškoms protingoms būtybėms transliacijoms.
Tai, kas iki šiol ištransliuota į kosmosą, yra gana nepavojinga: muzikos melodijos, sveikinimai anglų ir rusų kalbomis, „Facebook“ žinučių stiliaus tekstinės bylos ir šiuolaikiniai hieroglifai.
Pasak R. Villardo, iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad dėl bendravimo su ateiviais nerimaujama be pagrindo, turint omenyje, kad jų signalas greičiausiai atkeliautų iš už šimtų ar net tūkstančių šviesmečių.
„Taigi galaktikos dydis lemia didžiulius tarptautinių pokalbių tarifų dydžius, o dėl to mintis, kad nežemiškos būtybės kada nors užmegs dvipusį pokalbį su mumis yra neįtikėtina. Nebent bus realizuota mokslinės fantastikos svajonė – galimybė plepėti didesniu nei šviesos greičiu. Tačiau paradoksas tas, kad atsakymo iš nežemiškų būtybių sulauktume dar prieš perduodant klausimą“, – rašo jis.
Toks pats dramatiškas yra ir kai kurių mokslininkų nerimas, kad transliacijos iš Žemės gali kelti grėsmę mūsų rūšiai. Astrofizikas Stephenas Hawkingas pateko į pirmuosius viso pasaulio laikraščių puslapius, kai pernai įspėjo, kad kontaktas su ateiviais gali būti pavojingas.
S. Hawkingas citavo antropologinius pavyzdžius, kuomet labiau išsivystę civilizacijos sutriuškina menkesnę kultūrą.
„Tačiau tai labai supaprastinama, kai kalbama apie po ateiviškomis saulėmis evoliucionavusių ateivių protus. S. Hawkingas apie nežemiškų civilizacijų mąstyseną ir papročius žino tiek pat, kiek ir bet kas kitas Žemėje. Naivu manyti, kad jie bus karingi ar altruistiški“, – teigia R. Villardas.
„Spėju, kad jie bent jau smalsūs, nes priešingu atveju jie neišpūstų savo mokslo biudžeto tam, kad sukonstruotų siųstuvą. Tačiau smalsūs abejingumo prasme. Galiausiai tvirtinčiau, kad bet koks smalsių civilizacijų skaičius jau žino, kad mes čia, vien stebėdami priešais Saulę prakeliaujančią Žemę, taip pat, kaip NASA „Kepler“ kosminė observatorija dabar galaktikoje ieško į Žemę panašių planetų“, – rašo jis.
Anot jo, ateiviai astronomai, kurie technologiškai mažiau pažengę nei mes, taip pat galėjo spektroskopiškai ištyrinėti Žemės atmosferą ir nustatyti, kad ji tiesiog rėkia apie planetą, padengtą gyvybe.
Labiau išsivystę ateiviai gali išmatuoti mūsų miestų šviesų spindesį naktį. O Čikagos miesto dydžio radijo antenų tinklas galbūt jau aptiko blyškų televizijos, radijo ar radarų signalų šnibždesį, sklindantį iš planetos.
Tačiau reikia turėti omenyje, kad pastarasis eksperimentas būtų veiksmingas tik esant už kelių dešimčių šviesmečių, mat mūsų civilizacijoje tik tiek laiko egzistuoja komunikacijos. Be to, šie signalai greitai susilpnėja ir susimaišo, taigi pasimeta galaktiniame radijo triukšme. Tai būtų tas pats, kaip triukšmingame oro uosto terminale išgirsti nukritusią monetą.
„Galiausiai, jei nežemiškos būtybės nerimauja dėl tų pačių dalykų kaip ir J. Billinghamas, J. Benford as ir S. Hawkingas, galbūt niekas netransliuoja ir visi tik klausosi“, – tinklalapyje „Discovery News“ rašo R. Villardas.
