Kol kas nėra daug empirinių duomenų, kurie paremtų šią poziciją, o daugelis šį klausimą tyrusių mokslininkų nurodo, kad, pavyzdžiui, sergantieji depresija linkę problemas persvarstyti neracionaliai, todėl vargu ar jų mintys gali būti naudingos. Tačiau tai neatbaidė Tufts universiteto (JAV) Medicinos mokyklos psichiatrijos profesoriaus Nassiro Ghaemi, kurio naujausioje knygoje „A First-Rate Madness“ požiūris į psichines ligas per rožinius akinius perkeliamas į aukštesnį lygmenį. Profesorius tvirtina, kad užklupus sunkiems laikams geriausi pasaulio lyderiai būna sergantieji nuotaikos sutrikimais, nes jų liga sustiprina tas savybes, kurios yra būtinos krizių kontrolei. Pasak psichiatro, krizės metu „geriau būti vadovaujamiems psichinių ligonių nei psichiškai sveikų žmonių“.
Tokia provokuojanti hipotezė turi būti paremta tvirtais įrodymais. Deja, panašu, kad N. Ghaemi jų turi labai nedaug, bent jau ne tiek, kad būtų patvirtintas jo fundamentalus teiginys, jog psichinė liga yra būtina esminių psichiatro išvardintų lyderystės savybių klestėjimui. Jeigu realizmas, empatiškumas, kūrybingumas, atsparumas spaudimui – naudingos savybės išlikimui bet kokiomis sąlygomis – yra sustiprinami tik beprotybės, turėtų kilti klausimas dėl ko psichinė patologija nėra labiau paplitusi. Psichiatro tvirtinimas, kad psichiškai sveikas žmogus yra „nejautrus kančiai“, taigi, nesugeba užjausti kitų žmonių, taip pat atrodo absurdiškas.
Nors nebūtų daug specialistų, nesutinkančių su teiginiu, kad taikos metu puikiai dirbantys lyderiai neretai susimauna karo metu ir atvirkščiai, knygoje pateikiamas požiūris į asmenybės savybes grindžiamas neseniai atliktu socialinės tapatybės ir grupinės dinamikos tyrimu, pateikusiu idėją, kad lyderystė labiau sietina su lyderio ir jo pavaldinių santykiais nei su asmens charakteriu. Todėl Winstonas Churchillis, Johnas F. Kennedy, Abrahamas Lincolnas, Sonia Gandhi ir netgi George'as W. Bushas buvo įtakingi krizės metu, nes, pasak autoriaus, jie stengėsi būti matomi dirbant grupės, kuriai atstovavo kolektyviniams interesams.
Knygoje psichologijos ir psichiatrijos metodai istoriniams asmenims taikomi labai nestandartiškai ir jais pasinaudojant buvo vertinama kokia buvo jų psichinės būsenos įtaka jų elgesiui. Tai yra įdomi analizė. Tačiau „psichologinė istorija“, kaip savo veiklos sritį pavadino autorius, nėra tikslusis mokslas; neretai jaučiasi, kad jis „pritempinėja“ aprašomus asmenis prie savybių, kurios jiems nėra tiksliai būdingos. Pavyzdžiui, knygoje Johno F. Kennedy sėkmė pateisinama steroidų ir amfetamino vartojimu, dėl ko jis neva elgėsi maniakiškai, Hitlerį ištiko nesėkmė dėl to, kad vartojant metamfetaminą jis per daug pasidavė manijoms, o Richardas Nixonas, kuris, pasak autoriaus, buvo psichiškai sveikas, dėl savo sveikatos nesugebėjo įveikti Watergate'o krizės.
N. Ghaemi trijuose paskutiniuose savo knygos puslapiuose pripažįsta tokių tvirtinimų galimą netikslumą ir pripažino, kad niekada negalėjo įrodyti, jog W. Churchillio depresija buvo bent kiek susijusi su jo realistišku nacizmo įvertinimu ir tikrai nebuvo to įvertinimo priežastis. Tokiems pasiteisinimams, kaip ir priežasčių-pasekmių mechanizmų, kurie galėtų būti taikomi šiais atvejais, aprašymams tinkamesnė vieta būtų knygos pradžioje. Kaip tiksliai depresija – paprastai stipriai atsiriboti nuo aplinkinių skatinanti būsena – galėjo sustiprinti empatiją?
Vienas iš N. Ghaemi tikslų rašant knygą buvo susilpninti visuomenėje suvokiamą psichinių ligų blogumą. Tai būtų sveikintinas tikslas, tačiau psichiatras imasi ligų šlovinimo, o tai vargu ar tinkamas požiūris, kai tiek daug duomenų, kuriais remiamasi, yra abejotini.
