Jame vandens 140 trilijonų kartų daugiau nei visuose Žemės vandenynuose, rašo SPACE.com.
Vandens garų debesis supa supermasyvią juodąją skylę, vadinamą kvazaru, esančią už 12 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Šis atradimas rodo, kad vanduo visatoje buvo paplitęs beveik visą jos egzistavimo laiką, teigia tyrėjai.
„Kadangi šviesa, kurią stebime, kvazarą paliko prieš daugiau kaip 12 mlrd. metų, mes matome vandenį, kuris egzistavo praėjus tik maždaug 1,6 mlrd. metų po visatos pradžios. Šis radinys pastumia vandens atradimą vienu milijardu metų arčiau Didžiojo sprogimo nei ankstesnysis“, – teigė tyrimo bendraautorius Alberto Bolatto iš Merilando universiteto.
Kvazarai yra šviesiausi, galingiausi ir daugiausiai energijos turintys objektai visatoje. Jų energijos šaltinis – didžiulės juodosios skylės, susiurbiančios aplink esančias dujas ir dulkes bei išskiriančios didžiulius kiekius energijos.
Mokslininkai tyrinėjo vieną kvazarą, vadinamą APM 08279+5255, slepiantį 20 mlrd. kartų nei Saulė didesnės masės juodąją skylę ir pagaminantį tiek energijos, kaip vienas kvadrilijonas saulių. Kvazarą supantiems vandens garams aptikti ir patvirtinti astronomai naudojo du teleskopus: vieną Havajuose, kitą – Kalifornijoje.
Mokslininkai mano, kad vandens garai egzistavo ir ankstyvojoje visatoje. Tad šio seno debesies atradimas jų nenustebino.
„Tai dar vienas įrodymas, kad vanduo paplitęs visoje visatoje, net ir ankstyvaisiais jos laikais“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius Mattas Bradfordas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje, Kalifornijoje.
Tačiau garų debesies dydis kai kuriuos mokslininkus vis dėlto gali nustebinti. APM 08279+5255 yra 4 tūkst. kartų daugiau vandens garų nei mūsų Paukščių Tako galaktikoje, teigia tyrėjai. Tai gali būti susiję su tuo, kad dauguma vandens Paukščių Take egzistuoja ledo, o ne garų pavidalu.
Vandens garai kvazare pasiskirstę aplink masyvią juodąją skylę srityje, besidriekiančioje šimtus šviesmečių. Debesies temperatūra – 53 laipsniai Celsijaus žemiau nulio, jis 300 trilijonų kartų mažesnio tankio nei Žemės atmosfera. Tai reiškia, kad debesis yra 5 kartus karštesnis ir nuo 10 iki 100 kartų tankesnis nei tai, kas paprastai aptinkama galaktikose, tokiose kaip Paukščių Takas.
Šis garų debesis leidžia daugiau sužinoti ne tik apie ankstyvąją visatą, bet ir pateikia svarbios informacijos apie kvazarą, teigia mokslininkai.
Vandens garų ir kitų molekulių, pavyzdžiui, anglies monoksido, matavimai leidžia manyti, kad ten yra užtektinai dujų juodajai skylei maitinti, kol ji padidės dar maždaug 6 kartus. Ar tai nutiks, neaišku, sako tyrėjai, mat iš kai kurių dujų gali susiformuoti žvaigždės arba dalis jų gali būti išmesta iš kvazaro.
Tyrimą netrukus paskelbs leidinys „Astrophysical Journal Letters“.
