Dėl to parazitinis snukio vėžys, vadinamas „Velnių snukio auglio liga“, pirmą kartą pastebėtas 1996 metais, greitai išplito visoje populiacijoje. Nuo 1996 metų dėl ligos Tasmanijos velnių populiacija sumažėjo 60 procentų.
Liga perduodama fizinio kontakto metu, dažniausiai kandžiojantis lytinių santykių metu. Liga beveik visais atvejais yra mirtina ir yra paplitusi beveik visoje Tasmanijos teritorijoje.
Sparčiai mažėjant Tasmanijos velnių kiekiui Tarptautinė gamtosaugos sąjunga (IUCN - Union for the Conservation of Nature) jų rūšį klasifikavo ją kaip nykstančią. Kai kurių tyrimų duomenimis, šie gyvūnai gali išnykti per kelis dešimtmečius.
Norint išsiaiškinti dėl ko Tasmanijos velniai nėra atsparūs vėžiui, Pensilvanijos valstijos universiteto (JAV) mokslininkas Stephanas Schusteris su kolegomis surašė dviejų Tasmanijos velnių genomą – tai yra pirmieji Australijos sterbliniai gyvūnai, kurių genų seka surašyta.
S. Schusteris pasirinko gyvūnus iš priešingų salos galų, tikintis, kad tarp jų bus atrasta daugiausiai genetinių skirtumų. Tačiau genomai buvo labai panašūs: jie skyrėsi tik 915 000 vietų. Palyginimui, dviejų žmonių iš Kinijos ir Japonijos genomai skiriasi 3 257 000 vietų, sako S. Schusteris.
Genetiškai išanalizavus dar 175 laukinius gyvūnus ir septynis muziejinius mėginius paaiškėjo, kad velnių genetinė įvairovė yra maža jau bent šimtą metų.
Vieni iš mažos įvairovės kaltininkų yra žmonės. Iš pradžių Tasmanijos velnių populiaciją Australijos žemyne išnaikino šunys dingo, kuriuos atsivežė kolonistai, o vėliau Tasmanijoje išlikę gyvūnai buvo medžiojami kaip parazitai, todėl kelios jų populiacijos sunyko. Sumažėjus gyvūnų genetinei įvairovei jie tapo imliais ligai.
Pasak Sidnėjaus universiteto (Australija) mokslininkės Katherinos Belov, tai yra akivaizdi problemos priežastis. „Velniai iš esmės yra imunologiniai klonai, todėl augliai iš vieno organizmo į kitą pereina nesukeldami imuninio atsako“, - sako mokslininkė.
Australijos ir Tasmanijos vyriausybės pradėjo vykdyti gamtosaugos programą ir gaudo nesergančius Tasmanijos velnius, taip kurdami „apsidraudimo populiaciją“. Šie velniai, auginami tokiose vietose, kaip Velnių arka Somersbyje (Australija), galėtų vėl apsigyventi Tasmanijoje jei laukinė gyvūnų populiacija visiškai išnyktų.
Tačiau S. Schusteris teigia, jog nelaisvėje laikomos populiacijos genetinė įvairovė yra dar mažesnė. Jis saloje atrado septynias nežymiai besiskiriančias gyvūnų populiacijas ir teigia, kad reikia išsaugoti individų iš kiekvienos jų. Tačiau nelaisvėje esančių gyvūnų genotipų niekas nenustatinėjo, todėl nežinoma ar kokio nors genotipo dar trūksta. Sprendžiant pagal vietas, kuriose sugauti sveiki gyvūnai, S. Schusteris įtaria, kad genotipų įvairovė nėra pakankama.
IUCN atstovas Craigas Hilton-Tayloras sutinka, kad didelė genetinė įvairovė yra būtina sąlyga kiekvienai veisimo nelaisvėje programai.
S. Schusteris tvirtina, kad gamtosaugininkai, vertinantys rūšies būklę, turi įvertinti ir genetinę įvairovę. Jis nurodo, kad prieš atsirandant snukio auglio problemai IUCN klasifikacijoje Tasmanijos velniai buvo įrašyti kaip „susirūpinimo nekeliantys“ („of least concern“), nes jų populiacija ir arealas buvo pakankamai dideli. Visgi jau tada genetiniu požiūriu jie buvo lengva auka ligoms.
IUCN nereikalauja, kad mokslininkai atliktų genetinius vertinamos rūšies tyrimus, nors jei tokių vertinimų esama, informacija panaudojama. C. Hilton-Tayloras sutinka, kad tokia informacija būtų neįkainojama, tačiau sistemingi tyrimai būtų sudėtingi ir labai brangūs.
