Atsargiai „Į nanobakterijas panašių struktūrų žmonių kalcifikavusiose arterijose ir širdies vožtuvuose buvimo įrodymai“ pavadintame darbe Johnas Lieske (Džonas Liskė) su kolegomis aprašė, kaip iš pažeistų žmogaus arterijų išskyrė mažutes, į ląsteles panašias struktūras.
Šios struktūros, patalpintos į substratą, dauginosi savaime ir jas buvo galima aptikti antikūnio ir DNR tepiniu. „Įrodymai verčia daryti išvadas“ - mano J.Lieske.
Tačiau kritikai nepasiduoda. „Aš tiesiog nemanau, kad tai gali būti tiesa“ - sakė Ročesterio universiteto Niujorke mokslininkas Jackas Maniloffas (Džekas Menilofas). „Tai yra mikrobiologijos šaltoji sintezė“.
Panašios nuomonės taip pat laikosi ir JAV Nacionalinių sveikatos institutų darbuotojas Johnas (Džonas) Cisaras: „Visada yra žmonių, bandančių palaikyti šios teorijos gyvybę. Tai panašu į dirbtinio kvėpavimo aparatą“.
Pirmieji duomenys apie nanobakterijas buvo pateikti geologų, tyrusių uolienų pjūviuose rastas mažutes, į ląsteles panašias struktūras. 1998 Suomijos Kuopio universiteto mokslininkai Olavi Kajanderas ir Neva Ciftcioglu tvirtino kalcio prisotintuose žmogaus inkstų akmenų mineraluose (apatituose) atradę nanobakterijų.
Kiti mokslininkai sureagavo tučtuojau. Daugelis jų manė, kad nanobakterijų dydis nesiekia 100 nanometrų (dauguma virusų yra didesni) ir jos negali daugintis nepriklausomai. J.Maniloffo atlikti darbai vertė manyti, kad minimalus struktūros, kurioje būtų genetinės medžiagos ir baltymų, būtinų kokios nors funkcijos vykdymui, dydis yra 140 nanometrų.
O.Kajanderas ir N.Ciftcioglu visgi neišsižadėjo savo tvirtinimo, kad stebėjo specialioje terpėje savaime besidauginančias nano mastelio struktūras ir tvirtino, kad atrado unikalią DNR grandinės seką. Tai, jų manymu, negali būti paaiškinama kaip nors kitaip, kaip tik šių struktūrų gyvybingumu.
Visgi J.Cisaras rado kitokį paaiškinimą. Jis su kolegomis tyrė seilėse rastas nanodaleles. 2000 metais jo išspausdintame moksliniame darbe tvirtinama, kad suomių atrasta DNR grandinė tebuvo paprastos bakterijos paliktas teršalas. „Tik po nesėkmingų bandymų išgauti unikalių nukleininių rūgščių supratome, kad buvome apgauti“, sakė mokslininkas. Moksliniame darbe buvo tvirtinama, kad į savaiminį dauginimąsi panašus procesas greičiausiai buvo paprastas kristalo augimas.
„Tai sustabdė visus tyrimus. Norint paaiškinti, kad O.Kajandero atradimas yra nesąmonė, šis darbas cituojamas lyg evangelija. Debatai yra labai kraštutiniai ir mane tai šiek tiek šokiruoja“ - sakė J.Lieske vadovaujamos grupės narė Virginija (Virdžinija) Miller.
Kai kurios J.Cisaro darbo išvados taip pat vertinamos kaip fantastika. „Jie kalba apie savaime augantį apatitą. Tai yra mokslinė nesąmonė“ - sakė Kopenhagos universiteto (Danija) biomineralizacijos specialistas Jorgenas Christoffersenas (Kristofersenas).
Tačiau skeptišką nusiteikimą suomių mokslininkų atžvilgiu didina faktas, jog jie turi finansinių interesų šioje srityje. Mokslininkai JAV, Tampos mieste įkūrė bendrovę „Nanobac Life Sciences“, kuri prekiauja inkstų nanobakterijų paieškai skirtais rinkinukais ir netgi kuria vaistus nuo ligų, kurias tariamai sukelia šie mažučiai parazitai, nors mokslo pasaulis jų egzistavimo nepatvirtino.
Visgi Mayo klinikoje dirbusių mokslininkų grupėje nėra nė vieno asmens, kuris turėtų finansinių interesų šioje srityje. „Mes esame nepriklausoma laboratorija, pateikusi naujų įrodymų“ - sakė V.Miller.
Prieš mokslinį darbą publikuojant moksliniame „American Journal of Physiology: Heart and Circulatory Physiology“ leidinyje, jam teko pereiti septynis patikrinimo ratus. „Šio proceso metu teko skersai, išilgai, iš viršaus į apačią, iš apačios į viršų, pirmyn bei atgal peržiūrėti visus kontrargumentus. O po to dar pakartojome eksperimentą“ - sakė V.Miller.
Apie ką gi kalbama šiame tiek pastangų reikalavusiame moksliniame darbe? Mokslininkai surinko kalcifikuotų aneurizmų (išsipūtusių kraujagyslių), arterijų ir širdies vožtuvų kalcio sankaupų pavyzdžių. Jie susmulkino mėginius, juos išfiltravo ir pašalino visas stambesnes nei 200 nanometrų skersmens dalis. Filtratas buvo patalpintas į sterilią terpę. Po kelių savaičių optinis skysčio tankis buvo padvigubėjęs, todėl prieita išvados, kad dalelės dauginosi savaime.
Jei aneurizmų priežastis buvo genetinė, tuomet jų mėginiams tokia veiksmų eiga nebuvo būdinga. Terpės be filtrato optinis tankis taip pat nesikeitė. Kai kurios dalelės buvo paimtos iš terpės, nuo jų pašalinta mineralinė danga ir tuomet jos buvo tikrinamos elektroninės mikroskopijos būdu. Taip pastebėtos mažutės, į ląsteles panašios struktūros.
Iki šio žingsnio iš esmės buvo kartojamas daugelio sukritikuotas Suomijos mokslininkų darbas. Tačiau Mayo klinikos mokslininkai gavo ir kitų duomenų, kuriuos kur kas sunkiau supeikti. Auginant šias daleles terpėje jos sugėrinėjo vieną iš RNR statybinių medžiagų – uridiną.
Tai, pasak mokslininkų, verčia manyti, kad dalelės gamino RNR. Tačiau uridiną šiek tiek sugeria ir gryni apatito kristalai, nors ir ne tiek daug, kaip savaime besidauginančios dalelės.
Be to, Mayo mokslininkai panaudojo antikūnį, kuris „Nanobac“ įkūrėjų tvirtinimu jungiasi prie baltymo, būdingo tik šiai nanobakterijai. Paaiškėjo, kad antikūnis tikrai jungiasi prie pažeisto audinio net ir tuo atveju, kai iš jo išplaunamas kalcis, tačiau nereagavo su sveiku audiniu. Taip pat buvo atlikta ir keletas kitų bandymų, kurių rezultatai vienareikšmiškai rodė unikalių baltymų egzistavimą nanostruktūrose.
Tačiau kritikams to nepakanka. „Viskas, kas čia yra – tai begalės silpnų argumentų. Tai – ne įrodymai“ - sakė J.Maniloffas.
Rimtas įrodymas būtų šioms bakterijoms būdingos unikalios DNR grandinės atradimas. „Vien dėl to, kad kitoms mokslininkų grupėms nepavyko išskirti unikalios DNR grandinės sekos, nereiškia, kad ji apskritai neegzistuoja. Tai tik reiškia, kad tuo metu dar nebuvo tinkamų įrankių tokiam darbui“ - sakė V.Miller.
Ji sakė, kad Mayo mokslininkų grupei pavyko išskirti RNR ir DNR, tačiau ji dar nenorėjo kalbėti apie rezultatus: „Mūsų grupė konservatyvi, ir tai kol kas mums padeda“.
Kiti mokslininkai taip pat bando ieškoti nanobakterijų DNR. Kanadoje esančio British Columbia universiteto mikrobiologas Yossefas Av Gay (Džozefas Av Gėjus) bandys padėti „Nanobac“ specialistams išsiaiškinti, koks yra nanobakterijų gyvybės variklis.
„Neabejotina, kad šios dalelės dauginasi savaime“ - sakė Y.Av Gay. Tačiau išsiaiškinti, kas yra jų viduje yra labai sunku, nes jos yra labai mažos, o be to, apatito dangalas absorbuoja teršalus. „Svarbu atskirti iš aplinkos sugertą medžiagą ir unikalias šių organizmų sekas“.
Y.Av Gay taip pat nesidalino žiniomis apie savo darbų eigą. „Panašu, kad istorija linksta link minties, kad tai nėra bakterijos, bet gali būti visiškai nauja gyvybės forma. Tai yra labai įdomi istorija, tačiau jūs jos kol kas neišgirsite“.
