Jonizuojanti radiacija, kuri išspinduliuojama tam tikrų mineralų, taip pat atominių sprogimų metu ar branduolinėse jėgainėse, žmogaus organizmui labiausiai kenkia vienu aspektu – ji silpnina ir ardo ląstelių DNR. Paprasčiau tariant, ląstelės tuomet pažeidžiamos taip, kad jos arba žūva, arba mutuoja į audinius, iš kurių formuojasi piktybiniai navikai.

Branduolinėje radiacijoje glūdi labai daug energijos – jos pakanka jonizuoti atomus (t.y., nuo atomų atplėšti elektronus). Jonizuojanti radiacija DNR molekulėms daro kompleksinę tiesioginę žalą: suardo ryšius tarp atomų, jonizuodamos vandens molekules suformuoja itin reaktyvius laisvuosius radikalus, ardo sąryšius su aplinkinėmis DNR ir kitomis molekulėmis.

„Radioaktyvių elementų branduoliai skyla ir išspinduliuoja itin didele energija pasižyminčias daleles, - pasakoja Masačusetso technologijų instituto (MIT) Radiacinės saugos komiteto narys Piteris Dydonas (Peter Dedon). – Atsidūrus tokių dalelių kelyje, jos persismelkia į kūno ląsteles – organizmas tiesiogine prasme sugeria pavojingą energijos kiekį, o tai gali sukelti rimtų sveikatos problemų.“

Jei radiacija DNR molekules spėjo pažeisti žymiai, ląstelės gali netekti gebėjimo regeneruoti – prasideda ląstelių žūties procesas. Tiesioginiai šio proceso simptomai – pykinimas, vėmimas, plaukų slinkimas. Mažiau pažeistos ląstelės gali išgyventi, tačiau radiacijos sukelti struktūriniai DNR pokyčiai gali nutraukti normalų ląstelės funkcionavimą, taip pat sutrikdyti ląstelių augimą ir dalijimąsi kontroliuojančius biomechanizmus. Ląstelės, kurios nebesuvaldo savo populiacijos augimo ir dauginimosi procesų, tampa pavojingomis, šiuo atveju – vėžinėmis.

Į organizmą patekusios radioaktyviosios dalelės gali iš jo pasišalinti nespėję padaryti didelės žalos. Tačiau P.Dydonas atkreipia dėmesį, jog kai kurios iš jų organizmuose yra linkusios užsibūti. Itin grėsmingas užsibuvimo atžvilgiu yra radioaktyvus izotopas jodinas-131. Jį sugeria skydliaukė - stambi priekinės kaklo dalies endokrininė liauka, kurios pagrindinė skydliaukės funkcija – hormonų gamyba.

Neatsitiktinai žmonėms, kurie gali būti ar buvo apšvitinti, rekomenduojama išgerti neradioaktyvaus jodino preparatų ir tokiu būdų „užpildyti“ skydliaukę neradioaktyviu jodo izotopu. Tokiu atveju skydliaukėje nelieka vietos radioaktyviajam jodinui.

Radiacinio fono normos

Radiacinės apšvitos rizika vertinama SI sistemos vienetais sivertais (Sv). Ankščiau jonizuojančiosios spinduliuotės lygiui matuoti buvo naudojamas vienetas rentgenas per valandą R/h. (Smalsaujantiems pasiversti dabar naudojamus sivertus į seniau naudotus rentgenus, pateiksime atskaitos tašką: 1 sivertas lygus 100 rentgenų, dešimt mikrorentgenų per valandą lygūs šimtui nanosivertų (10µR/h = 100nSv/h). Tačiau koks sivertų kiekis kelia pavojų sveikatai?

Normaliomis sąlygomis, žmogus per metus gauna tik maždaug du, tris milisivertus (0,002 – 0,003 siverto) radiacijos – iš aplinkos radiacinio fono, skrydžių lėktuvais metu, taip pat medicininių apžiūrų metu (rentgeno aparatai, tomografai).

Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) duomenimis, Lietuvos gyventojų vidutinė metinė apšvitos dozė, sąlygota gamtinės kilmės šaltinių, yra 2,2 milisiverto (0,0022 siverto), iš kurių:

apie 1 milisivertą lemia radonas patalpose,
0,35 milisiverto sudaro kosminė spinduliuotė,
0,06 milisiverto sąlygoja gruntas lauke,
0,45 milisiverto lemia statybinės medžiagos patalpose,
0,34 milisiverto apšvitą sąlygoja radionuklidai, esantys žmogaus kūne.

Pasaulio gyventojų metinės gamtinės apšvitos sąlygotos apšvitos dozės vidurkis yra 2,4 milisiverto.

JAV kasmetinis leistinas radiacijos limitas branduolinėse jėgainėse dirbantiems žmonėms yra 0,05 siverto. Esant tokiam apšvitos kiekiui, organizmo enzimai pajėgia likviduoti DNR pažeidimus, tad vėžinių susirgimų rizika išlieka menka. Viršijus metinę 0,05 siverto apšvitos dozę, organizmo atsistatymo sistemos gali nebesuspėti likviduoti apšvitos pasekmių. Pasaulio branduolinės asociacijos (World Nuclear Association) teigimu, 100 milisivertų (0,1 siverto) yra slenkstis, kurį peržengus žymiai išauga tikimybė susirgti vėžiu.

Kokia yra normali paros norma? Vidutinis radiacinis fonas Lietuvoje svyruoja nuo 50 iki 120 nanosivertų per valandą.

Žiniasklaidoje pranešama, kad radiacijos lygis Fukušimos atominėje elektrinėje vienu metu buvo pakilęs iki 400 milisivertų (0,4 siverto) per valandą. P.Dydonas teigia, kad septynių minučių ekspozicijos pakaktų, jog organizmas sugertų metinį radiacijos limitą, o valandos dozė būtų mirtina. Laimei, 400 milisivertų radioaktyvumas elektrinėje tvyrojo neilgai – kitu laiku po avarijos buvo fiksuojami kur kas mažesni radiacijos lygiai.

Radiacijos ekspertas primena, kad radiacija pasižymi savybe sklaidytis: kuo toliau esama nuo radioaktyvaus spinduliavimo šaltinio, tuo mažesni radiacijos kiekiai jus gali pasiekti. Tad jei radioaktyvumo lygis jėgainės teritorijoje yra didelis, už keliolikos kilometrų jis bus kur kas žemesnis.

Didžiausią pavojų jėgainės apylinkėse gyvenantiems žmonėms kelia radioaktyviomis dalelėmis užterštas oras – šios dalelės, pakliuvusios į organizmą, gali tapti uždelsto veikimo bombomis, kurių žala organizmui gali atsiskleisti tik po daugelio metų (dažniausiai – onkologiniu susirgimų forma).

Koks radiacijos kiekis kelia pavojų sveikatai?

„Jei per dieną organizmas radiacijos gautų 1 sivertą (100 rentgenų), to pakaktų susirgti spinduline liga, - priduria P.Dydonas. – Per dieną gavus nuo vieno iki trijų sivertų radiacijos, gali būti pažeisti kaulų čiulpai ir kiti vidaus organai, dėl ko žmogus jausis tikrai blogai. Per dieną gavus nuo trijų iki šešių sivertų radiacijos, gali prasidėti kraujavimas. Šešių-dešimties sivertų radiacijos dozė yra 90 proc. mirtina. Dešimt sivertų viršijanti dienos radiacijos dozė yra neišvengiamai mirtina.“

Tačiau mažesnio laipsnio apšvitos pasekmes galima išgydyti. Žarnyno pažeidimai išderina organizmo skysčių balansą ir gali sąlygoti kraujo užkrėtimą. Kaulų čiulpų pažeidimai reikštų, kad šie organizmas nebepasigamina kraujo krešėjimo medžiagų ir su infekcijomis kovojančių leukocitų. Jei pavyksta suvaldyti šiuos organizmo sutrikimus, apšvitintas žmogus išgyvena pakankamai ilgai, jog žarnyno ar kaulų čiulpų ląstelės sėkmingai regeneruotų ir šie organai imtų funkcionuoti įprastu režimu.

Nelaimės metu Fukušimos jėgainės teritorijoje į aplinką pateko įvairiausių radioaktyvių medžiagų: inertinių dujų (ksenono ir kriptono), taip pat jodino-131, dviejų atmainų cezio izotopų ir, tikėtina, stroncio, telūrio bei rubidžio.

Bet kokių radioaktyvių medžiagų poveikis organizmui yra neigiamas ir kelia grėsmę sveikatai. Iš išvardintų medžiagų, organizme neužsilieka ksenonas ir kriptonas – šių dujų radiacinis poveikis mažai kenksmingas. Kur kas pavojingesni yra jodino-131 ir cezio izotopai. Beta daleles spinduliuojantį jodiną-131 itin „mėgsta“ skydliaukė. Šis izotopas sukelia skydliaukės vėžį.

Jungtinių Tautų duomenimis, po 1986 m. Černobylio atominės elektrinės avarijos, skydliaukės vėžys išsivystė daugiau kaip 6 tūkst. Ukrainos gyventojų. Labiausiai tikėtina, kad šia liga susirgo jodino-131 dalelėmis užkrėstą pieną gėrę vaikai. Priežastys kol kas nežinomos, tačiau panašu, kad suaugusiesiems jodinas-131 yra kur kas mažiau kenksmingas nei vaikams.

Nuo skydliaukės vėžio galima apsisaugoti, jei vaikams netrukus po apšvitinimo ar tikėtino kontakto su radiacijos šaltiniu duodama išgerti piliulių su neradioaktyviu jodino izotopu. Tada skydliaukėje prisikaupia nepavojingo jodino – radioaktyviajam nebelieka vietos. Po Černobylio katastrofos daugeliui vaikų tokių piliulių duota nebuvo. Japonijoje jos dalijamos.