Mat jau įpratus juos vadinti pieriais, kalmijomis ir kanomis pagal tarptautinius pavadinimus, neaišku, kam juos reikėjo taip keistai lietuvinti ir kelti sumaištį.
Neigiamos emocijos kyla ne tik mėgėjams, pyksta ir specialistai, kartais primygtinai reikalaudami, kad „Rasose“ spausdinamuose jų straipsniuose būtų palikti jų vartojami ir visiems aiškūs pavadinimai, o ne tie, kurie laikomi taisyklingais.
Tad šįsyk mėginame aiškintis, kaip gimsta lietuviški augalų pavadinimai, kas juos sugalvoja ir kokia logika yra vadovaujamasi. Pašnekesiui pakvietėme kalbininkus ir botanikus.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sekretoriato Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėja Audra Ivanauskienė
Valstybinė lietuvių kalbos komisija sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius), rūpinasi svetimybių keitimu lietuviškais atitikmenimis. Viena darbo sričių – botanikos vardynas. Bendradarbiavimas su botanikais – botanikos vardyno kūrėjais ir tvarkytojais – yra davęs puikių rezultatų.
Kalbos komisijoje buvo apsvarstytas ir gerai įvertintas 1998 m. Botanikos instituto išleistas R. Jankevičienės sudarytas „Botanikos vardų žodynas“. Nuo 2002 m. iki šiol palaikomi dar glaudesni ryšiai su botanikos specialistais – Kalbos komisijoje veikia terminologų pakomisė, svarstanti botanikos vardyno klausimus.
Į šią pakomisę, siekiant dalykinės ir kalbinės vardyno kokybės, suburti botanikos ir kalbotyros mokslininkai. Pakomisės darbas akivaizdus: apsvarstyta ir paskelbta daugiau nei 10 tūkst. pačių įvairiausių augalų, jų vaisių, netgi jų gaminių pavadinimų.
Išleistos net kelios knygelės: „Lietuviški citrusinių augalų ir jų vaisių pavadinimai“ (1–asis leidimas 2002 m. ir 2–asis pataisytas ir papildytas leidimas – 2004 m.), 2003 m. – „Lietuviški grūdinių augalų ir jų produktų pavadinimai“ (2–asis leidimas – 2004 m.), „Lietuviški riešutų ir juos vedančių augalų pavadinimai“, „Lietuviški aliejinių augalų ir iš jų spaudžiamo aliejaus pavadinimai“, „Valgomų sėklų ir jas brandinančių augalų pavadinimai“, 2004 m. – „Lietuviški prieskoninių augalų pavadinimai“, „Lietuviški vaisių ir juos vedančių augalų pavadinimai“, 2005 m. – „Lietuviški daržovių pavadinimai“, 2008 m. – „Lietuviški į Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją įrašytų augalų pavadinimai“.
Be jau minėtų atskiromis knygelėmis išleistų pavadinimų sąrašų, dar paskelbtos medžių ir medienos, narkotinių, haliucinogeninių ir stimuliuojančių medžiagų turinčių augalų, eterinius aliejus kaupiančių augalų, cukraus ir augalų, iš kurių jis gaminamas, lietuviškų pavadinimų rekomendacijos.
Taip pat moliūginių augalų ir jų vaisių, bulvinių šeimos augalų, gėrimams gaminti naudojamų augalų, augalų, iš kurių gaunamas krakmolas, miglinių šeimos bambukinių pošeimio augalų lietuviškų pavadinimų rekomendacijos.
Rekomenduojame ir medieninių, pluoštinių, dervinių, rauginių ir kitų techninėms reikmėms naudojamų augalų bei vaistinių augalų lietuviškus pavadinimus, taip pat saulenio (Helianthemum) genties augalų, kaulenio (Cotoneaster) genties augalų, medingųjų ir pašarinių augalų lietuviškus vardus.
Jei vis dėlto vienokių ar kitokių augalų lietuviškų pavadinimų nerandama, Kalbos komisijos sekretoriato Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus darbuotojai šiais klausimais mielai padeda kiekvienam, besikreipiančiam telefonu ar elektroniniu paštu. Savo ruožtu konsultuojamasi su botanikais, ieškoma tinkamiausio, tiksliausio pavadinimo.
Kalbos komisijos Terminologijos pakomisės pirmininkė, Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centro vadovė dr. Albina Auksoriūtė: „Terminologizuojant specialiąją liaudies leksiką iškyla sunkumų.“
Galima išskirti keletą augalų genčių vardų kūrimo šaltinių – tai iš gyvosios kalbos perimti liaudiniai augalų vardai, terminologizuoti tarmių ir bendrinės kalbos žodžiai, naujadarai, kurti vartojant lietuviškas darybos priemones, pasiskolinti augalų vardai, dažniausiai iš lotynų kalbos. Be to, į vartoseną įtraukti ir kai kurie J. A. Pabrėžos, L. Ivinskio ir kitų autorių individualios darybos augalų vardai.
Terminologizuojant specialiąją liaudies leksiką iškyla sunkumų. Pasitaiko, kad šnekamojoje kalboje tuo pačiu vardu yra vadinami keli augalai, tad terminologizuojant reikia pasirinkti, kurį augalą vadinti šiuo vardu.
Nemažai terminologizuotų augalų vardų yra atėję į lietuvių kalbą dar iš indoeuropiečių prokalbės. Pavyzdžiui, alksnis (lot. Alnus), beržas (lot. Betula), klevas (lot. Acer), linas (lot. Linum), vinkšna (lot. Ulmus), žirnis (lot. Pisum) ir kt.
Kita terminologizuota augalų vardų grupelė yra taip pat sena ir skiriama prie bendrosios baltų ir slavų kalbų leksikos: liepa (lot. Tilia), eglė (lot. Picea), kriaušė (lot. Pyrus) ir kt.
Yra ir tokių augalų vardų, kurie būdingi tik baltų kalboms, į lietuvių kalbą yra atėję iš baltų prokalbės. Tai avietė (lot. Rubus); dobilas (lot. Trifolium); pupa (lot. Vicia faba); karklas (lot. Salix) ir kt.
Žymaus XIX a. lietuvių kultūros veikėjo Lauryno Ivinskio (1810–1881) vienas svarbiausių išlikusių gamtos mokslų darbų – rankraštis „Prigimtumēné turenté sawieje dalijkus źemies, żoliun ir giwunun su parodimu anun wartojimo“ (toliau – Prigimtūmenė). Tai mokslinis dviejų dalių veikalas, parašytas apie 1870 m. ir saugomas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje.
Tik pirmosios dalies juodraštinis variantas ir jos lietuviškų, lotyniškų, lenkiškų ir vokiškų atitikmenų rodyklės yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne. Pirmoje šio rankraščio dalyje „Žemėmina“ L. Ivinskis pateikia mineralogijos dalykų aprašą.
Antroji dalis „Žolėmina“ – tai sisteminis grybų ir augalų vardynas, kuriame pateikta 218 šeimų ir daugiau kaip 2520 genčių lietuviškų pavadinimų ir jų atitikmenų lotynų, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Šis L. Ivinskio rankraštis nebuvo išspausdintas ir iki XX a. septintojo dešimtmečio pradžios buvo nežinomas Lietuvos mokslininkams, tad jame pateikti lietuviški augalų vardai nepateko į jokį spausdintą šaltinį, nebuvo įtraukti nei į Lietuvišką botanikos žodyną (1938 m.), nei į Lietuvių kalbos žodyną.
Atradus minėtą L. Ivinskio rankraštį, Botanikos žodyno komisijoje svarstant naujus augalų vardus botanikė dr. Ramunėlė Jankevičienė pasiūlydavo augalui, neturinčiam lietuviško vardo, suteikti L. Ivinskio sukurtą vardą, taip po truputį kai kurie L. Ivinskio augalų vardai buvo įtraukiami į vartoseną.
Nuo 2002 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminologijos pakomisė kartu su botanikais svarsto ir suteikia lietuviškus vardus augalams, kurie lietuviškų vardų dar neturėjo, dažniausiai tai tik dabar į Lietuvą atvežami augalai. Pastebėta, kad kai kuriuos augalus L. Ivinskis „Prigimtūmenėje“ jau buvo pavadinęs, tad pakomisėje nuspręsta nekurti naujo augalo vardo ir naują augalų gentį pavadinti L. Ivinskio sukurtu vardu.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame L. Ivinskio rankraštyje pateikiami genčių vardai, tad rūšiniai augalų vardų dėmenys sukurti, o ne imti iš L. Ivinskio raštų. L. Ivinskio augalų vardus galima suskirstyti į tris grupeles: vienų augalų vardų aiški motyvacija ir daryba, kitų – aiški daryba, tačiau motyvacija nenuspėjama, o trečių augalų vardų neaiški nei daryba, nei motyvacija.
Šiek tiek mažiau nei pusė teikiamų vartoti L. Ivinskio augalų genčių vardų yra naujadarai, turintys motyvaciją, pvz., alksnotis, grėsvis (šio augalo šakos, žiedai ir šaknys yra nuodingi), mėlūnis, smuikainis, sulpėtras, širmonis, uogminys, viršūklis, vytmenys, žibėtras ir kt., o daugiau nei vienas trečdalis tokių naujažodžių, kurių neaiški nei daryba, nei motyvacija, pvz., duršvas, eikras, elkras, jostras, kolūnis, labūstras, liesmuo, nuolaisis, salksnas, sanūtras, spingras, spūglas, sūblas, sumbras, ūgras, vaiklas ir kt.
Šeštadalio L. Ivinskio augalų genčių vardų darybą galima atsekti, tačiau motyvacija neaiški, pvz., dirktas, gairuvas, imšas, mėklainis, plienumas, raivė, ringotis, skaburas, skerstenis.
Botanikas, biomedicinos mokslų daktaras, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys Zigmantas Gudžinskas: „Po tam tikro laiko prie pavadinimų, ypač dažniau vartojamų, žmonės pripranta kaip ir prie bet kurio kito naujo žodžio.“
Lietuviškų augalų pavadinimų kūrimas yra nelengvas darbas. Būtina ne tik žinoti būdingiausius augalų bruožus, jų savybes, naudojimo sritis, bet ir paisyti kalbos dalykų. Be to, kiekvienas augalų genties vardas turi būti unikalus. Kuriant genčių vardus, dažniausiai ieškoma tinkamiausio, labiausiai motyvuoto vardo, nusakančio tam tikras augalo morfologinės sandaros ypatybes, naudingąsias savybes arba panašumą į kitus, gerai žinomus augalus.
Neretai lietuviškas augalų genties vardas sudaromas adaptuojant lotyniškąjį genties vardą, bet dažniausiai parenkamas lietuviškas atitikmuo iš literatūroje arba rankraščiuose esančių anksčiau siūlytų vardų, tinkamų ieškoma ir tarp liaudiškų augalų pavadinimų.
Didelis pavadinimų lobynas yra lietuvių botanikos terminijos pradininkų – Lauryno Ivinskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Povilo Matulionio – siūlyti vardai. Vis dėlto kartais tenka kurti visiškai naujus vardus.
Jie sudaromi pridėjus tinkančias priesagas, priešdėlius, kartais sudūrus du žodžius. Kai kuriais atvejais tiesiog išverčiamas lotyniškas genties vardas arba pavadinimas kitomis kalbomis, ypač jeigu jis motyvuotas.
Būna atvejų, nors retai, kai visi motyvuoti genčių vardai jau užimti – suteikti kitoms gentims, todėl tenka parinkti tiesiog gražų, skambų pavadinimą iš jau pamirštų, seniai nevartojamų lietuviškų žodžių sąrašo. Taip pamiršti žodžiai prisikelia naujam gyvenimui.
Rūšių pažyminius sukurti daug paprasčiau negu genties vardus. Žinoma, kai gentys labai didelės, apima daug rūšių, parinkti rūšių pažyminius irgi nelengva. Pavyzdžiui, karpažolės (Euphorbia) gentis apima daugiau kaip 1000 rūšių.
Žinoma, kad pasitaiko atvejų, kad kai kas pasišaipo iš sukurtų naujų vardų. Manau, kad tokia reakcija visai natūrali. Po tam tikro laiko prie pavadinimų, ypač dažniau vartojamų, žmonės pripranta, kaip ir prie bet kurio kito naujo žodžio.
Nauji augalų genčių vardai, pavyzdžiui, plinkšė, smurgė, briestė, gysliava, žverblė ir kt., kai kam sukelia visokių asociacijų. Tačiau pirmą kartą išgirdę dabar labai įprastus augalų pavadinimus, tokius kaip pušis, karklas, gyslotis, irgi tikriausiai panašiai reaguotume – galėtume įžvelgti visokių keistų sąskambių.
Neretai naujų genčių vardų prireikia pasikeitus augalų sistemai. Vienos gentys suskirstomos į keletą genčių, kartais kelios sujungiamos į vieną. Pavyzdžiui, kadaise buvusi didžiulė astro gentis dabar suskirstyta į keletą mažesnių, todėl teko ieškoti naujų vardų. Taip atsirado astrūno gentis. Kuriant pavadinimą tokia priesaga parinkta neatsitiktinai – astrūnai yra gerokai aukštesni už astrus.
Kai kas mano, kad pakanka vien lotyniškų augalų pavadinimų, o lietuviški tik kelia painiavą. Manau, kad tiems, kas nori vartoti tik lotyniškus augalų vardus, lietuviški nekliudo. Kitiems labiau priimtini lietuviški.
Kartais labai paplinta iš kitų kalbų perimti augalų vardai. Taip nutiko su simondsijomis. Šių augalų aliejus plačiai naudojamas parfumerijoje. Vienu laikotarpiu iš simondsijų gaunamas aliejus buvo vadinamas jojobų, chochobų ir žožobų aliejumi. Beje, taip pat arba labai panašiai vadinami dar keli, visiškai tarpusavyje nesusiję augalai. Dėl to buvo nutarta, kad geriau vartoti adaptuotą lotynišką augalo pavadinimą. Tada nekyla jokios painiavos.
Ta pačia tema – praktikai
„Kai kurie siūlomi ar komisijos patvirtinti lietuviški augalų naujavardžiai tikrai kelia abejonių dėl savo gyvybingumo ir autorinės etikos laikymosi.
Pavyzdžiui, Kalmia gentį siūloma būtinai versti į „grėsvis“. Tai visiškai neasocijuotas su augalo išvaizda ar savybėmis pavadinimas. Šis vienas gražiausių erikinių šeimos augalų turėtų ir lietuviškai vadintis kalmija – jį atradusio švedų botaniko Kalmo vardu. Atradėjo garbei pavadintą Abelia gentį siūloma vadinti „vytmeniu“. Kaip tokius nepagrįstus sprendimus gali priimti specialistų komisija?
Galima sutikti su deucijos pavadinimo įvedimu vietoj senojo radasto (Deutzia), pagerbiant pirmąjį šio augalo aprašytoją. Taip pat ir robinijos pavadinimu (Robinia) atkurtas autorinis ir botaninis teisingumas, nes ji anksčiau vadinta akacija.
Įdomi pavadinimų rokiruotė primygtinai siūloma sidabražolių ir sidabrakrūmių gentyse. Mėgiamą ir nuo seno įprastą rūšį Potentilla fruticosa siūloma primygtinai krikštyti „krūmine sidabražole“, o kitą gentį Dasiphora vadinti sidabrakrūmiu. Ar taip svarbu, kad jis ne visiškai atitinka pavadinimų sudarymo aritmetiką, kad toje pačioje Potentilla gentyje yra ir sumedėjusių, ir žolinių augalų? Panašiai ir su zuikiakrūmio gentimi (Sarothamnus). Čia siūlomas taip pat sudurtinis naujadaras – sauskrūmis. Zuikiakrūmis nuo seno prigijęs senelių, tėvų ir anūkų vaizduotėje. Juk tai nėra žargonas, tad kam jį keisti? Arba štai žirniasėklio puskiparisio (Chamaecyparis pisifera) vardas. Iš tikrųjų jų sėklytės mažytės, lengvos ir plokščios. Nežinau motyvų tokiam šios rūšies lietuviškam pavadinimui. Jau kur kas labiau tiko senasis „žirniavaisis puskiparisis“, nes jo žali nesubrendę vaisiai iš tikrųjų šiek tiek primena žalius žirniukus.
Lietuvos dendrologų draugijos mokslininkai ir specialistai siūlo atidžiau bei atsakingiau svarstyti lietuviškų augalų vardų sudarymą ir tvirtinimą.“
Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo gėlininkystės mokslo sektoriaus vadovė dr. Judita Varkulevičienė
„Nesuprantu kai kurių augalų genčių vertimo ir būtinybės tai daryti. Šia tema buvo kalbėta su komisijos nariais ir prašyta neversti kai kurių genčių pavadinimų, bet į tai nebuvo atkreiptas dėmesys. Svetimų kraštų augalų pavadinimai ir toliau darkomi. O juk kiekvienas genties pavadinimas turi savo istoriją, dažnai jis būna kilęs iš augalui gimto krašto, vietovės pavadinimo ar sutampa su žymaus žmogaus, atradusio ar aprašiusio augalą, vardu.
Pateiksiu kai kuriuos pavyzdžius. Štai puikūs pavadinimai, kurie buvo palikti: paprastasis cikas (Cycas revoluta Thunb.), persinis ciklamenas (Cyclamen persicum Mill), siauralapis cimbidis (Cymbidium lancifolium Hook.), dailusis dendrobis (Dendrobium amoenum Wall. ex Lindl.).
Tad kokia logika vadovaujantis štai šie pavadinimai buvo pakeisti? Valgomasis dijonas (Dioon edule Lindl. ) tapo valgomuoju kiaušviu, plikasis pachipodis (Pachypodium decaryi Poiss) dabar plikasis tukvis, puošnioji neoregelija (Neoregelia spectabilis (T. Moore) L. B. Sm.) – puošnioji drovė. Niekada šių augalų nevadinsiu pasiūlytais vardais, o tik valgomuoju dijonu, plikuoju pachipodžiu ir puošniąja neoregelija. Ir tai toli gražu ne vieninteliai pavyzdžiai.“
