Kaip praneša newsru.com, daugeliu atvejų abu reiškiniai įvyksta kelių dienų ar kelių savaičių intervalu. Išimtys iš taisyklės, panašios į dabartinę, yra labai retos. Paskutinį kartą tai įvyko beveik prieš 20 metų – 1991 m. rugsėjo 23 d., praneša ITAR-TASS, cituodama JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astronomus.

Šį mėnesį pilnatis prasidėjo praėjus vos 6 valandoms po rugsėjo 23 d. 6 val. ryto rudens lygiadienio. Apytikris sutapimas paskatino NASA astronomus pavadinti šį reiškinį „superpilnatimi“.

Kaip teigia NASA vyriausias specialistas Tonis Phillipsas, rudens lygiadienis prasideda rugsėjo 22 d. arba rugsėjo 23 d., kai Saulės centras, judėdamas danguje ekliptika, kerta ekvatorių, pereidamas iš šiaurinio į pietinį mūsų planetos pusrutulį.

Tuo metu visose Žemės vietose (išskyrus polių rajonus) diena yra beveik lygi nakčiai Saulė pateka beveik tiksliai rytuose ir leidžiasi vakaruose.

Anglų kalboje rugsėjo pilnatis vadinama „derlinga“. Ji yra taip vadinama neatsitiktinai. „Iki elektros išradimo buvo svarbu tęsti derliaus nuėmimą ir saule nusileidus. Tokią galimybę galėjo suteikti šviesa, sklindanti iš pilno Mėnulio disko. Tik taip buvo įmanoma suspėti nuimti derlių, kad būtų galima laiku parduoti žemės ūkio produktus turguje“, - paaiškino T. Phillipsas.

NASA duomenimis, kitas pilnaties ir rudens lygiadienio sutapimas įvyks 2029 m.

Pilnaties poveikis – mitas

Pasak astronomo, Vilniaus universiteto doktoranto Donato Narbučio, nors pilnatis per lygiadienį gana retas atvejis, dar retesnis atvejis yra Mėnulio užtemimas per lygiadienį. Paskutinis Mėnulio užtemimas per rudens lygiadienį buvo 1839 m., o kitas bus 2211 metais.

„Per užtemimą Saulė, Žemė ir Mėnulis jau, galima sakyti, yra vienoje tiesėje, nes Žemės šešėlis krenta ant Mėnulio. Kadangi Mėnulio orbitos aplink Žemę plokštuma nesutampa su Žemės orbitos aplink Saulę plokštuma, dėl to ne per kiekvieną pilnatį matome Mėnulio užtemimą - jis būna arba aukščiau arba žemiau Žemes metamo šešėlio”, - DELFI aiškino D. Narbutis.

Astronomas ramina, kad „superpilnatis“ poveikio žmonėms neturi. Pasak D. Narbučio, konkrečiu tyrimu įrodyta, kad ne mėnulio pilnaties fazė, o dangaus šviesumas naktį koreliuoja su pacientų negalavimais. Tyrimas parodė, kad kai būdavo debesuota, epilepsijos atvejų būdavo tiek pat kaip ir esant kitai mėnulio fazei.

„Kiti įvairių žmogaus veiklų statistiniai tyrimai nerodo objektyviai išmatuojamo mėnulio poveikio efekto. Sakyčiau, čia mūsų laikų „modernusis mitas“, užsilikęs iš senų laikų, nes mėgstame pamatę kelis atsitiktinius sutapimus įžvelgti sąryšius, kur jie nebūtinai yra”, - kalbėjo astronomas.

Mitu vadina ir potvyninės jėgos poveikį žmogui

Dar vienu mitu apie mėnulio poveikį žmogui mokslininkas vadina mintį, kad Mėnulis veikia vandenį (sukelia potvynius, atoslūgius), o žmogus sudarytas beveik iš vandens.

„Potvyninės jėgos veikia visą Žemės paviršių, kuris, būdamas kietas, deformuojasi labai nežymiai. Tačiau, pavyzdžiui, Jupiterio palydovo Europos storu ledo sluoksniu dengtą paviršių Jupiterio potvyninės jėgos deformuoja taip stipriai, kad ledas net sutrūkinėja. O Jupiterio palydovo Io dėl potvyninių jėgų jo viduje generuojamos šilumos pasižymi stipriausiu Saulės sistemoje vulkaniniu aktyvumu“, - aiškina D. Narbutis.

Astronomo teigimu, skysto vandens sluoksnis Žemės paviršiuje deformuojasi reaguodamas į kintamą gravitacinės traukos lauką, kurį sukelia cikliškai besikeičiantis Saulės, Žemės ir Mėnulio išsidėstymas erdvėje.

„Žmogaus masteliu traukos jėgos pokytis yra nykstamai mažas, sakyčiau, grįžus iš kirpyklos kojos jaučia nepalyginamai didesnį kūno svorio jėgos pokytį nei Mėnulio ir Saulės sukeliamas potvyninės jėgos poveikis, kuris, beje, vienodai veikia ne išskirtinai tik vandens molekules, bet apskritai visą žmogaus organizmą sudarančių cheminių junginių molekules“, - teigė VU doktorantas.

Kaip pavyzdį jis pasitelkia ir kosmonautų/astronautų pavyzdį, kurie iki keleto mėnesių išbūna nesvarumo būklėje. Nesvarumo būklė turi poveikį kaulų retėjimui ir raumenų atrofavimuisi, dėl to kosmonautai keletą valandų per parą skiria sportavimui.

„Jei dėl nesvarumo keistųsi psichologinė būsena, astronautai negalėtų atlikti užduočių. Pasižiūrėjus vaizdo įrašus matyti, kad Tarptautinėje kosminėje stotyje dirba gerai nusiteikę žmonės, retkarčiais ir pajuokaujantys”, - juokavo astronomas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją