Kalifornijos universiteto mokslininkė Helen Hansma pateikia „gyvybės tarp lakštų“ (angl. life between sheets) hipotezę. Ji teigia, kad pirmosios molekulės susidarė ir vėliau susijungė į ląsteles silikatų klasės mineralo žėručio lakštuose. Žėrutis susideda iš plokštelių, tarp kurių cheminės medžiagos, o vėliau molekulės galėjo laisvai migruoti, o mineralo atsparumas aukštoms temperatūroms jas apsaugojo nuo galimai žalingo aplinkos poveikio. Negana to, mineralo lakštus tarpusavyje laiko kalis, o šio metalo yra gausu gyvųjų organizmų ląstelėse. Tad mokslininkė daro prielaidą, kad pirminis kalio šaltinis susidarančiose ląstelėse buvo žėrutyje.
Žėručio klodai buvo išsidėstę tarp kitų uolienų, kurias nuolat skalavo jau susidaręs pirmykštis vandenynas. Bangoms atsimušant į žėrutį jame esančios molekulės nuolat judėjo ir tai joms padėjo efektyviau pasklisti tarp lakštų ir greičiau sudaryti sudėtingesnes struktūras, o galiausiai susijungti į ląsteles. Hipotezę patvirtina ir tai, kad žėrutis yra senas mineralas – randama pavyzdžių, kuriems gali būti apie 4 mlrd. metų ir tai puikiai papildo daugelio mokslininkų poziciją, kuri teigia, kad seniausioms gyvybės formoms galėtų būti apie 3,8 mlrd. metų.
Pati Helen Hansma savo prielaidas ir atliktus tyrimus apibrėžia sakydama, kad „žėrutis turi tinkamą gyvybei struktūrą, kuri būdama stabili apsaugo molekules, tačiau kartu leidžia joms išlikti dinamiškomis ir nuolat kisti“.
Žinoma, Kalifornijos mokslininkė yra tik viena iš daugelio bandančių įminti gyvybės Žemėje mįslę – rusų mokslininkų inspiruoto projekto metu bus tikrinama transpermijos teorija, kuri teigia, kad gyvybės formos arba jų sudedamosios dalys geba keliauti po visatą patekusios ant asteroidų. Itin svarų pagrindą patikrinti šias hipotezes suteikė papildomi 1969 metais Australijoje nukritusio Murchisono meteorito tyrimai, kurių metu ant jo buvo rasta įvairių organinių, anglies pagrindu sudarytų molekulių. Mokslininkai mano, kad šis meteoritas atsirado daugiau kaip prieš 4,65 milijardo metų, vadinasi, jis senesnis už Saulę. Organinės medžiagos ant jo galėjo patekti meteoritui skrendant per pirmapradžius debesis. Natūralu, kad tokių meteoritų būta ir daugiau. Jie galėjo kristi į pirmykštę Žemę ir ten paskleisti savo atskraidintas organines medžiagas. Tad projektas LIFE (angl. Living Interplanetary Flight Experiment – liet. gyvasis tarpplanetinio skrydžio eksperimentas) bandys patikrinti, ar kartu su meteoritais į kitas planetas gali patekti gyvų organizmų.
2011 metais į nedidelius konteinerius, pavadintus biomoduliais, ketinama įdėti lėtūnų (lot. Tardigrada), kurie dar vadinami vandens meškučiais, – mikroskopinių bestuburių, kuriems 2007 metais jau pavyko atlaikyti skrydį kosminiu laivu ir sėkmingai grįžti į Žemę gyviems. Šie mikroorganizmai kartu su įvairiomis bakterijomis Rusijos kosminiu aparatu „Phobos – Grunt“ keliaus į didžiausią Marso palydovą Fobą. Biomoduliai, kurie svers apie 100 gramų, primena meteoritus ir po dešimties mėnesių skrydžio jie atsimuš į Fobo paviršių patirdami milžinišką perkrovą, ten praleis kelias savaites ir bus grąžinti į Žemę, kur mokslininkai tikrins, ar juose išliko gyvybė.
Teorijų apie gyvybės Žemėje atsiradimą ir jos formavimąsi yra daugybė ir daugeliu atvejų jos neneigia viena kitos. Taigi mokslininkai vis dažniau daro prielaidą, kad galbūt gyvybė Žemėje atsirado kompleksiškai? Panašiu metu, bet skirtingose vietose ir skirtingais būdais. Galbūt dalis ląstelių susidarė žėručio kloduose, o dalis į Žemę pateko kartu su meteoritais?
