Kartu su kitais mikroskopiniais organizmais, šie žemiškosios gyvybės atstovai bus gabenami talpoje, kurią nuskraidins rusų kosminis zondas.
Tai pirmas atvejis, kai gyvybė iš Žemės pasieks kitą planetą.
Į Žemę ji grįš 2012-aisiais.
Eksperimentas, sutrumpintai vadinamas LIFE (angl. gyvybė), sukurtas norint išsiaiškinti, ar gyvi organizmai gali be specialios apsaugos išgyventi kosmose ilgus laikotarpius ir taip paremti teoriją, kuri teigia, jog nesudėtingi organizmai gali pasklisti erdve, apgyvendinti planetas ir kad būtent taip galėjo atsirasti pirmoji gyvybė Žemėje.
„Kai kurie mokslininkai tiki, kad pirmieji Saulės sistemos gyvieji organizmai galėjo atsirasti Marse ir pateko į Žemę ant nuolaužų, kurios išmestos į erdvę, kai į Marsą rėžėsi meteoritai. Žemėje šios paprastos, į mikrobus panašios gyvybės formos ėmė vystytis ir galiausiai tapo gyvūnais ir žmonėmis. Kitaip tariant, visi mes galime būti slapti marsiečiai“, – sako daktaras Bruce`as Bettsas iš JAV Planetų asociacijos, kuri LIFE finansuoti skyrė 1 mln. dolerių.
Idėja, kad nesudėtinga gyvybė gali neapsaugoma išgyventi kosmose, vertinama prieštaringai, tačiau ją paremia pastarieji atradimai, pavyzdžiui, bakterijos, kuri ištveria verdama, aplieta rūgštimis, atominiuose reaktoriuose. Šiaip ar taip, dar niekas netikrino bakterijų galimybių metų metus išgyventi kosmose.
Nors suplanuotos misijos tikslas – ne pati Marso planeta, o didesnysis jos palydovas Fobas, išsiųstos gyvybės formos vis tiek kirs tarpplanetinę erdvę ir taps pirmaisiais iš Žemės išsiųstais tarpplanetinias keliautojais.
Rusų zondui prireiks 10 mėnesių pasiekti Marsą, dar kelis mėnesius jis praleis planetos orbitoje – prieš nusileisdamas ant Fobo. Tuomet zondas paims Fobo grunto mėginį ir grįš į Žemę kartu su gyvųjų organizmų kapsule.
Grunto mėginiai bus pirmieji nuo aštuntojo dešimtmečio misijų į Mėnulį atgabenti ne iš Žemės, bet tiriami Žemėje.
Iš viso zondo misija truks 34 mėnesius, gyvybės pavyzdžiai bus gabenami trijų colių skersmens titano talpoje.
„Žemoje Žemės orbitoje gyvos būtybės yra saugomos stipraus Žemės magnetinio lauko, kuris atmuša kosminius spindulius ir intensyviausią Saulės radiaciją. Todėl kosminuose laivuose ar stotyse, kurie nuo Žemės nutolsta tik kelis šimtus mylių, neįmanoma patikrinti, ar bakterijos bei kiti organizmai galėtų išgyventi tarpplanetinėje erdvėje“, – kalbėjo B. Bettsas.
„Nuskraidinę juos į Marsą ir atgal, mes nustatysime, ar mūsų pavyzdžiai yra užtektinai stiprūs, kad išgyventų intensyvią radiaciją, kuri patiriama toli kosmose“, – pridūrė jis.
Tarp gabenamų gyvybės formų bus ir vandens meškutė – žinomas atvejis, kai ji atgaivinta po kelių dešimtmečių, praleistų be vandens, taip pat grūdų iš Sibiro amžinojo įšalo zonų, įvairių mikrobų.