Tiesa, kai kurios sąmokslo teorijos pasirodo turinčios pagrindą. Pavyzdžiui, pusšimtį metų buvo įtariama, kad Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas prieškario laikais vienas su kitu tarėsi, bendravo, draugavo, o kartu apgaudinėjo, veikė klastingai, kol galų gale slapta buvo pasidalyta Europa ir prasidėjo pasaulinio karo košmaras.

Bet šį kartą ne apie tai. Pakalbėkime apie Mėnulį. Taip, tą plika akimi matomą planetą, į kurio dulkes prieš 40 m. liepos 21 d. Mėnulio naktį nusileido amerikiečių kosminio aparato „Apollo“ astronautas Neilas Armstrongas. Tai faktas, įamžintas vaizdo juostoje. Bet ir čia viską painioja sąmokslo teorija.

Ji atsirado senokai. Vokiečių laikraštis „Die Welt“ rašo, kad pirmosios abejonės dėl amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje kilo praėjus vos keletui mėnesių po to istorinio įvykio 1969 m. 1976 m. pasirodė knyga intriguojančiu ilgu pavadinimu „Mes niekada nebuvome Mėnulyje: 30 mlrd. dolerių kainavusi apgaulė“. Tai buvo Watergate‘o laikai, vyko daug aistrų kėlęs karas Vietname, Centrinė žvalgybos valdyba buvo įsivėlusi į politines machinacijas. Amerikiečiai buvo įsitikinę, kad aukštai sėdintieji sugeba tamsius darbelius daryti ne tik Žemėje.

Teorija, kad visas išsilaipinimo Mėnulyje spektaklis buvo kuriamas Holivude, skandalų įaudrintai Amerikai buvo tarsi saldainiukas, kuris į gyvybinius amerikiečių interesus nesikėsino, bet buvo gana įtikinamas. Knygos autoriai tokį surežisuotą spektaklį grindė žūtbūtiniu Nacionalinės aeronautikos agentūros (NASA) noru pralenkti Sovietų Sąjungą, kuri kosmose buvo nuveikusi daugiau negu Jungtinės Valstijos. Jau pats Jurijaus Gagarino pakilimas į kosmines erdves, beje, paskui taip pat apaugęs neįtikėtinais gandais, sudavė rimtą smūgį šios agentūros prestižui. Todėl dar 1961 m. prezidentas Johnas Kennedy susirūpino kosminiais sovietų laimėjimais ir paskelbė Nacionalinę žmogaus išlaipinimo Mėnulyje programą.

Kokie gi amerikiečių išsilaipinimo kritikų argumentai? Jie griebėsi smulkmenų. Esą į dulkėtą Mėnulio gruntą įbesta Amerikos vėliava ne taip plevėsuoja ir per daug subliūškusi, įraše nematyti žvaigždžių, ne taip krinta astronauto šešėlis ir apskritai šeštą dešimtmetį žmonija dar nebuvo techniškai pasirengusi išsiųsti žmogų į Mėnulį. Sąmokslo teoriją papildė ir žibalo į ugnį įpylė 76 m. sulaukusio astronauto Edwino Aldrino papasakota istorija, kad NASA juos pasiuntė į misiją, net nepagalvojusi apie astronautų saugumą. Dokumentinis filmas „Apollo-11: nepapasakota istorija“ buvo nufilmuotas pagal mokslą populiarinančio kanalo „Discovery“ užsakymą ir neva iškėlė faktus, kurie galėjo lemti tragišką 1969 m. misijos baigtį.

Vėliau specialistai vieną po kito paneigė tokius argumentus. Šių metų pradžioje aplink Mėnulį skriejęs Indijos kosminis zondas „Chandravaan-1“ didelio tikslumo aparatu nufotografavo ne tik „Apollo-11“, bet ir dar keturių šio tipo planetoje nusileidusių aparatų tyrinėjimų vietas, paėmė tokio paties grunto pavyzdžių.

Prieš 40 m. vyko tiesioginė šio istorinio įvykio transliacija. Dar ir dabar šiek tiek išblukusiame vaizdo įraše galima pamatyti: laiko skaitiklis rodo liepos 21 d., tai yra Mėnulio naktį, 2 val. 56 min. 20 sek. N. Armstrongas nuo žemutinės laiptelių pakopos atsargiai padeda kairiąją koją ant grunto, nukloto kelių centimetrų dulkių, ir žengia pirmą žingsnį, tardamas į skafandre įtaisytą mikrofoną: „Tai mažas žmogaus žingsnis Mėnulyje, bet gigantiškas visos žmonijos šuolis“.

Iš tiesų, kaip rašo Vakarų spauda, nė viena kita tauta nesukuria tiek sensacijų kiek amerikiečiai. Kadaise kalbėta, kad J. Kennedy buvo nužudytas gynybinės pramonės magnatų užsakymu, kad Rugsėjo 11-osios teroro išpuolius organizavo pati JAV administracija, pagaliau – kad Barackas Obama – visai ne Amerikos pilietis...

Nusišypsokime ir mes dėl visokių sąmokslo teorijų. Ir pažvelkite į Mėnulį: argi ten nematyti žmogaus pėdsakų?

„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.