Tai reiškia, kad dvi galaktikos – didžiausios iš esančiųjų artimiausioje kosminėje erdvėje – gali susidurti anksčiau nei prognozavo astronomai. Atliekant naująjį tyrimą Paukščių takas buvo stebimas pasitelkus 10 radijo teleskopų, įrengtų tūkstančių kilometrų spinduliu. Atliekant įprastus stebėjimus, objektus sunku įžiūrėti dėl tarpžvaigždinių dulkių, o radijo teleskopai leidžia prasiskverbti į dar neištirtas sritis.
Markas Reidas iš Harvardo universiteto ir jo kolegos savo išvadas pagrindė beveik 20-ies visoje galaktikoje aktyviai besiformuojančių žvaigždžių sričių stebėjimo rezultatais. Dauguma jų buvo aptiktos pagal šalia žvaigždžių esančius metanolio mazerius, kurie veikia kaip radijo bangų stiprintuvai.
M. Reidas tyrimo rezultatus paskelbė sausio 5 d. per kasmetinį Amerikos astronomų draugijos susitikimą.
Reguliariai stebėdamas mazerius kai žemė yra priešingose savo orbitos aplink saulę pusėse, M. Reidas ir jo kolegos dėl Žemės judėjimo galėjo stebėti šių regionų paralaksą – nežymų, tačiau matomą kiekvieno mazerio padėties poslinkį.
Pagal šiuos greičio ir atstumo matavimus Reidas ir jo kolegos nustatė, kad Paukščių takas sukasi apytikriai 254 km/h greičiu – 15 proc. didesniu greičiu nei buvo apskaičiuota anksčiau. Atsižvelgdama į šį didesnį greitį pagal Niutono gravitacijos dėsnį komanda išsiaiškino, kad Paukščių tako galaktika yra apie 50 proc. sunkesnė nei buvo manoma anksčiau, ir jo masė prilygsta Andromedos masei.
„Kuo didesnė didžiųjų galaktikų – Paukščių tako ir Andromedos – masė, tuo greičiau jos susidurs“, – teigia M. Reidas.
Anksčiau mokslininkai apskaičiavo, kad dvi galaktikos susidurs už apytikriai 5 mlrd. metų. M. Reidas sako negalįs tiksliai pasakyti, kaip greitai susidurs dvi galaktikos, nes dar nebuvo įvertintas pilnas trimatis kiekvienos galaktikos judėjimas. Sunkesnis Paukščių takas gali turėti daugiau aplink jį besisukančių palydovinių galaktikų – mažyčių galaktikų, tokių kaip didysis ir mažasis Magelano debesis, pridūrė jis.
„Masė yra svarbiausias mūsų galaktikos kriterijus, tad jeigu šie apskaičiavimai teisingi, teks peržiūrėti daugybę svarbių teiginių, pavyzdžiui, susijusių su palydovinių galaktikų orbitomis“, – pareiškė Robertas Benjaminas iš Viskonsino universiteto, kuris paukščių taką tyrinėjo pasitelkęs NASA infraraudonųjų spindulių Spitzerio kosminį teleskopą.
Stebint erdvę radijo teleskopais išaiškėjo dar vienas netikėtas dalykas. Dauguma žvaigždžių mūsų galaktikoje formuojasi spiralinėse Paukščių tako atšakose, kur suslėgtos dujos sąlygoja žvaigždžių gimimą. Mokslininkai ištyrė kiekvienos spiralinės atšakos tankį ir apskaičiavo, kiek kartų kiekviena jų juosia Paukščių taką.
Pagal šiuos apskaičiavimus jie nusprendė, kad Paukščių takas turi keturias spiralines atšakas: dvi dominuojančias, kurias sudaro naujos ir senos žvaigždės, ir dvi kitas atšakas, kurias sudaro vien naujos žvaigždės.
