Pasak mokslininkų, kai portalai atsidaro, per tą trumpą laiką, kol portalai atviri, daugybė didelės energijos dalelių gali keliauti per 150 mln. km vamzdį.

Tai vadinama srauto perdavimu arba FTE. Praėjusią savaitę Alabamos valstijoje (JAV) Huntsville mieste vykusiame seminare „2008 Plasma Workshop“ dalyvavę kosmosą tyrinėjantys mokslininkai teigė, kad tokios kosminės jungtys ne tik egzistuoja, bet tikėtina, kad yra daug labiau paplitęs reiškinys nei mes įsivaizduojame.

„Prieš dešimt metų aš buvau įsitikinęs, kad jie neegzistuoja, bet dabar įrodymai yra nenuginčijami“, - teigė Merilende esančio „Goddard kosmoso skrydžių centro“ astrofizikas Davidas Sibeckas.

Mokslininkai seniai žinojo, kad Žemė ir Saulė turi būti kažkaip susijusios. Pavyzdžiui, Saulės dalelės, kurias nuolat nupučia saulės vėjas, dažnai keliauja paskui magnetinio lauko linijas, kurios sujungia Saulės atmosferą su terra firma (tvirta žeme). Magnetinio lauko linijų dėka Saulės dalelės įsiskverbia į Žemės magnetosferą – magnetinį burbulą, kuris gaubia mūsų planetą.

„Mes manėme, kad ryšys yra nuolatinis ir kad Saulės vėjas bet kada, kai tik pūsdavo, galėjo prasibrauti į šalia Žemės esančią aplinką“, - teigė D. Sibeckas. „Mes klydome. Ryšiai yra visai nepastovūs. Dažnai jie yra labai trumpi, netikėti ir labai dinamiški“.

Keli seminaro pranešėjai nupasakojo srauto perdavimo formavimąsi. Vieni teigia, kad į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje mūsų magnetinis laukas remiasi į Saulės magnetinį lauką. Maždaug kas aštuonias minutes, abu laukai trumpam atsijungia ir suformuoja portalą, per kurį gali keliauti dalelės. Portalas panašus į maždaug Žemės pločio magnetinį cilindrą.

D.Sibecko teigimu, FTE galima įsivaizduoti kaip milžinišką kočėlą, kuris guli prisiplojęs ties Žemės ir Saulės magnetinių laukų riba. Mokslininkas pažymėjo, kad „kočėlas“ turėtų būti tamprus tam, kad galėtų prasiskverbti tarp abiejų magnetinių laukų ir likti prisiplojęs.