Tai, jog Visata yra beribė (arba bent jau mokslui jos ribos nėra aiškios), žinoma senokai. Tačiau mokslininkai jau kuris laikas gvildena teoriją apie tai, jog visą ši gigantiška erdvė turi savo struktūrą – pradedant aiškiai apibrėžtomis žvaigždžių sistemomis ir baigiant tam tikrais dėsniais susijusiomis galaktikomis ir jų spiečiais. Problema ta, jog stebėti milžiniškus galaktikų masyvus ir ieškoti jų tarpusavio sąryšių yra gana keblus uždavinys.
Tačiau nepaisant to, dabartinės mokslo žinios astronomams leido spėti, jog labai dideliuose masteliuose galaktikos ar net jų grupės išsidėsto ne atsitiktine tvarka, o grupuojasi aplink sieneles vadinamųjų „muilo burbulų“ – Visatos struktūrų, kuriose materijos tankis yra daug mažesnis nei pačiose galaktikose. Dabartinis atradimas leidžia manyti, jog „muilo burbulai“ gali būti sudaryti ir iš tamsiosios medžiagos, kuri didele trauka veikia „prilipusių“ galaktikų materiją ir taip skatina naujų žvaigždžių formavimą.
Pastarasis mokslininkų atradimas dar kartą patvirtino šią teoriją. Mokslininkų nuomone, ši nematoma linija, išilgai kurios išsidėsčiusios 14 galaktikų, suformuota būtent iš tamsiosios medžiagos. Be to, iš 14 galaktikų 13-oje vyksta intensyvus žvaigždžių formavimasis, kas netiesioginiu būdu įrodo didelės išorinės jėgos poveikį vidinei galaktikų materijai. Tokią jėgą gali kurti nebent juostą sudaranti tamsioji medžiaga.
Dėl tokio intensyvaus žvaigždžių gimimo Noah Brosch vadovaujami kolegos šią tamsiosios medžiagos juostą ir praminė „Dievo barzdos plauku“. Kas liečia kitą neoficialų juostos pavadinimą – „tiltas į niekur“, tai jis susijęs su tuo, jog struktūros pradžią ir pabaigą nustatyti yra „gana sudėtingas“ uždavinys.
