D. Vasiljevas teigia, kad pagal anuomet galiojusius įstatymus chazarai degintas plytas galėjo naudoti tik statyboms sostinėje. Chazarų sostinės vieta buvo minima viduramžių arabų, žydų ir Europos autorių darbuose.
„Pirmosios Rytų Europos feodalinės valstybės sostinės atradimas turi didelę reikšmę, - „The Associated Press“ teigė mokslininkas. - Mes turėtume traktuoti tai, kaip Rusijos istorijos dalį“.
Knygos „Chazarų žydai“ autorius amerikietis Kevinas Brookas, ilgus metus atidžiai sekęs Itilės kasinėjimo darbus, teigia, kad nors ir nebuvo rasta jokių žydiškų istorinių įrankių, jis, kaip ir archeologų komanda, yra įsitikinęs, kad jie tikrai rado seniai dingusį miestą.
Chazarai buvo turkų gentis, klajojusi tarp Šiaurinės Kinijos stepių ir Juodosios jūros. 7-10-ame amžiuje jie užkariavo dideles dabartinės pietinės Rusijos ir Ukrainos teritorijas, Kaukazo kalnus bei centrinę Aziją iki pat Aralo jūros.
Kaip teigia D. Vasiljevas, Itilėje, kuri buvo įsikūrusi apie 800 mylių į pietus nuo dabartinės Maskvos, gyveno apie 60 tūkst. gyventojų. Sostinės teritorijai priklausė apie 0,8 kvadratinių mylių pelkėtų lygumų į pietvakarius nuo Rusijos Kaspijos jūros uosto Astrachanės.
Anot mokslininko, kadaise garsėjusios regioninės galios Chazarų imperijos sostinė Itilė buvo viena svarbiausių prekybos tarp Europos ir Kinijos arba Šilko kelio sankryža, kuri „chazarams buvo labai pelninga“.
Archeologai teigia radę „prabangias“, gerai išlikusias keramikos dirbinių kolekcijas, kurios atskleis Chazarų tautos kultūrines sąsajas su Europa, Bizantijos imperija ir net Šiaurės Afrika. Taip pat archeologai rado aštunto ir devinto amžiaus ginklų, medinį virtuvinį peilį, stiklines lempas ir puodelius, papuošalų ir balzamui transportuoti skirtus indus.
