Rug­sė­jis kvie­čia į tal­kas

Kaip be­kvies­tum va­sa­rą – ji žy­gia­vo ir nu­žy­gia­vo... Re­gis, dar ne­se­niai gir­dė­jai ge­gu­tę... Ru­duo, gels­va ke­pu­re ne­ši­nas, ne­už­trun­ka. Ban­gų siū­buo­ja­mas eže­ran grimz­ta iš­tuš­tė­jęs kra­go liz­das, grau­du žiū­rė­ti į ne­gy­vus gan­dra­liz­džius... Ru­dens me­tas iš pir­mo žvilgs­nio pa­si­ro­do liūd­nas, bet gy­ve­ni­mė­lis to­liau su­ka sa­vo ra­tą. Ant šer­mukš­nių ka­ro­lių jau nu­si­lei­džia paukš­te­lė iš šiau­rės – rau­don­pil­vė snie­ge­na, auk­si­nius pi­ni­gė­lius mė­to ru­dens me­džiai. Nu­kri­tę la­pai su­da­ro pa­klo­tą, taip rei­ka­lin­gą ki­tų me­tų au­ga­lams sėk­min­gai vys­ty­tis. Aug­da­mi au­ga­lai se­mia­si jė­gų iš že­mės, o ru­de­nį tą jė­gą grą­ži­na jai mes­da­mi la­pus. Kad sko­la bū­tų su­grą­žin­ta, rei­kia pa­lauk­ti, kol la­pai su­pus.

Gi­lio­je se­no­vė­je ne­bu­vo net ru­dens są­vo­kos. In­do­eu­ro­pie­čių pro­kal­bė­je skir­ti tik du me­tų lai­kai: me­tų lai­kas, kai pra­si­de­da at­ša­li­mas (žie­ma), ir me­tų lai­kas, pra­si­de­dan­tis at­ši­li­mu (pa­va­sa­ris).

Prū­sai ru­de­nį va­di­no „as­sa­nis“. Šis žo­dis nu­ro­do, kad kal­ba­ma apie ja­vap­jū­tės me­tą. Tad ru­de­niu mū­sų pro­pro­se­ne­liai va­di­no tik ma­žą da­bar­ti­nio ru­dens da­lį. P. Rui­gio, K. Mil­kaus, G. Ne­sel­ma­no žo­dy­nuo­se rug­sė­jis aiš­ki­na­mas kaip ru­dens mė­nuo. Lie­tu­vo­je bu­vo var­to­ja­mi ir ki­ti rug­sė­jo var­dai: vir­žių, ru­jos, da­gos, ru­du­gio, paukšt­lė­kio, ši­li­nio, da­gio (die­go), ru­gio, sė­jos.

Pa­na­šiai liau­dy­je va­di­no ir rug­pjū­čio mė­ne­sį, mat rug­sė­jo pa­va­di­ni­mas įsi­tvir­ti­no tik XIX a.

Rug­sė­jis – tik­ro­jo ru­dens pra­džia. Žiem­ken­čių sė­jos ir li­na­rū­tės me­tas, dar bars­tan­tis sa­vo do­va­nas: jau ga­li­ma pa­rie­šu­tau­ti, ne­pa­liau­ja dy­gę gry­bai.

Dan­gaus šyp­se­nos

Pa­si­bai­gė žvaigž­dėk­ri­tis. Die­nos pra­de­da spar­čiai trum­pė­ti.

Rug­sė­jo 23-iąją nak­tis su­si­ly­gi­na su die­na. Vyks­ta tas pat, kas bu­vo ko­vo pa­bai­go­je: tik tuo­met die­na ap­si­vil­ko Sau­lės ap­siaus­tą, o da­bar – juo­dą žvaigž­dė­tą su­te­mų man­ti­ją. Paukš­čių ta­ko žvaigž­dy­nai už­si­žie­bia virš ru­de­ni­nio ly­gia­die­nio ku­po­lo.

Ly­gia­die­nis Že­mė­je – vel­ny­nių, ra­ga­nų, lau­mių puo­tų, šo­kių ir įvai­riau­sių gąs­di­ni­mų pra­džia... Iš Gi­nu­čių ir Ga­vei­kė­nų ma­lū­nų Ig­na­li­nos kraš­te grįž­tan­tį žmo­gų ap­lo­da­vo bal­tas šu­ne­lis, nei iš šio nei iš to nu­smuk­da­vo ve­ži­mo ra­tai... Vi­dur­ke­ly­je pa­si­ro­dy­da­vo po­nai­tis la­kuo­tais ba­tais. Vie­nas po­nas, jo­da­mas į Dūkš­to dva­rą, su­si­ti­ko su po­nai­čiu, pa­si­va­di­nu­siu Fe­lik­su, jam pra­lo­šė ir žir­gą, ir auk­są. O, pa­si­ro­do, to po­nai­čio iš Ta­ra­mos pel­kių bū­ta (vos ne už 50 km nuo Dūkš­to apy­lin­kių). Ly­gia­die­nio ry­tą žve­jai Lū­šių, Drin­gio, Ase­ko, Lin­kme­nų, Ai­se­to eže­ruo­se už­merk­da­vo iš vy­te­lių nu­pin­tus bu­čius.

Jei­gu su­gau­da­vo 3 ly­de­kas, tai dvi iš jų pa­leis­da­vo eže­ran, kad ten su kau­pu ras­tų­si žu­vies. Po ly­gia­die­nio ne­be­ida­vo vė­žiau­ti, nes jei vė­žiau­si – per­pus vė­žių su­ma­žės. Su ly­gia­die­niu La­ba­no­ro, Min­čios, Až­vin­čių gi­rio­se baig­da­vo­si ru­de­ni­nė an­čių, žą­sų, te­ter­vi­nų, zui­kių, brie­džių me­džiok­lė. Ją at­nau­jin­da­vo tik lap­kri­čio pra­džio­je, šv. Hu­ber­to die­ną.

Rug­sė­jo dar­bai

Rug­sė­jį daug lai­ko su­ry­ja tvar­ky­mo­si tal­kos. Nu­kri­tu­sius la­pus pro­tin­giau­sia bū­tų kom­pos­tuo­ti. Tuos, ku­rių ne­spė­si­te su­grėb­ti, pa­li­ki­te ra­my­bė­je: pa­va­sa­rį api­ber­si­te že­mė­mis ir tu­rė­si­te nuo­sta­bią ža­lią ve­ją apie na­mus. Jei jau pa­si­ry­ši­te de­gin­ti, bū­ki­te ten, kur ne­pa­sie­kia dū­mai. Net pa­pras­to iš miš­ko ža­bų su­krau­to lau­žo dū­mai tu­ri ga­ly­bę tok­si­nių me­džia­gų: jų kie­kis vir­ši­ja leis­ti­nas nor­mas net 200–300 kar­tų. Vie­na va­lan­da, pra­leis­ta prie to­kio lau­žo, ken­kia svei­ka­tai taip pat, kaip 5 va­lan­dos mies­to ma­gist­ra­lė­je.

Di­džiau­sias nuo­das – lau­žai, į ku­riuos pa­kliū­va ir ben­dro­je krū­vo­je pleš­ka po­lie­ti­le­ni­niai mai­šai, put­plas­tis, ki­to­kios sin­te­ti­nės me­džia­gos. Jų dū­mų po­vei­kį ga­li pa­jus­ti net bū­si­mi vai­kai. Ne­kū­ren­ki­te to­kių lau­žų pa­tys ir ki­tiems ne­leis­ki­te sa­vęs nuo­dy­ti. Rei­kė­tų ži­no­ti dar ir tai, kad suo­džiai ir dū­mai kon­den­suo­ja drėg­mę. Taip pri­si­šau­kia­me rū­kus ir lie­tų.

Rie­šu­tų gau­sa vėl vi­sus vi­lio­ja miš­kan. Mū­sų tė­vai taip rie­šu­tau­da­vo: kol iš gliau­dų (ža­lios ke­pu­rė­lės) ne­si­lu­pa – ne­va­lia skin­ti, na, ne­bent ke­ke­lę pa­ra­gau­ti. Tik­ras rie­šu­ta­vi­mas pra­si­dė­da­vo, kai laz­dy­nas la­pus nu­mes­da­vo, t. y. kai rug­sė­jo pa­bai­go­je tik­ros bran­dos su­lauk­da­vo rie­šu­tai.

Nu­si­ne­šę grėb­lį nu­grėbs­ty­da­vo la­pus, pa­pur­ty­da­vo ša­ką ir rieš­ku­tė­mis sem­da­vo rie­šu­tus. Su­sė­mę la­pus už­grėb­da­vo at­gal, pa­žars­ty­da­vo. Jo­kiu bū­du ne­va­lia vi­sos laz­dy­no ša­kos lauž­ti: ki­tą­met ne­bus rie­šu­tų. Se­no­liai pui­kiai ži­no­jo, kad ir taip šį me­dį nu­a­lin­da­vo, nes jo ša­kų rei­kė­jo meš­ke­ry­ko­čiams, il­giems bot­ko­čiams, lan­kams lan­ke­liams ir vi­so­kiems pi­ni­kams pin­ti. Net ir tiems dar­bams pjau­da­vo tik tas ša­kas, ku­rios la­bai „iš­bė­gu­sios“, tan­ky­mė­je iš­au­gu­sios, ne­der­lios. Laz­dy­no me­dį glo­bo­jo dei­vė Laz­do­na.

Se­na­ja­me kai­me rie­šu­tai bu­vo pra­ban­gos da­ly­kas, ska­nu­my­nas. Jei pa­si­sek­da­vo su­ras­ti su­au­gu­sius į krū­vą du vai­sius – kei­me­rį – rei­kė­jo jį ki­še­nė­je ne­šio­tis. Tai at­neš­da­vę lai­mę. No­rint, kad iki Ka­lė­dų rie­šu­tai iš­lai­ky­tų švie­žu­mą, rei­kia juos į mo­li­nį ar­ba šly­ni­nį puo­dą su­ber­ti, san­da­riai už­da­ry­ti ir mil­tu­vė­je ar bul­vi­nė­je į že­mę įkas­ti maž­daug 35 cm gy­ly­je.

Įdo­mu dar ir tai, kad, ne­ly­gu rie­šu­tų der­lius, daž­niau ar re­čiau, bet ga­li­me pa­ma­ty­ti ir jais pa­sma­li­žiau­ti iš šiau­res­nių kraš­tų at­skri­du­sių paukš­čių – rie­šu­ti­nių. Tai dur­pių spal­vos ru­du­mo, bal­tais taš­ke­liais pa­si­da­bi­nę, kuo­sos dy­džio paukš­čiai juo­dais spar­nais ir uo­de­ga bei bal­tu pa­uo­de­giu. Jos – sla­pu­kės, min­ta rie­šu­tais ir gi­lė­mis. Gur­kly­je rie­šu­ti­nė ga­li neš­ti net 10 gi­lių, tad kiek­vie­nas jos skry­dis nuo lau­kų į miš­ką yra ne­ma­žas in­dė­lis gam­tai. Taip jos sė­ja ir ple­čia miš­ką.

Rink­da­mas ru­dens do­va­nas, daž­nas pri­si­me­na gar­sų moks­li­nin­ką Ado­mą Hreb­nic­kį. Sa­vo nu­my­lė­ta­me dva­re­ly­je Ig­na­li­nos ra­jo­ne ša­lia Dūkš­to – Ro­ju­je jis vi­so­je tu­rė­to­je že­mė­je įvei­sė nuo­sta­bų so­dą: po 100 me­džių kiek­vie­na­me kvar­ta­le. Me­de­liai skie­py­ti ūg­liais, at­vež­tais iš Len­ki­jos, Ze­les­či­kų, Ry­gos, Ki­je­vo, vi­du­ri­nės ir šiau­ri­nės Ru­si­jos ir net Ame­ri­kos. La­bai įdo­mios lauk­me­džio ko­lek­ci­jos, ku­rias at­ga­be­no iš Si­bi­ro ir Ki­ni­jos.

Tai vie­nin­te­lis toks tur­tin­gas (o gal tiks­liau – nyks­tan­tis?) po­mo­lo­gi­jos so­das Lie­tu­vo­je. Jis iš­au­gi­no daug nau­jų veis­lių vais­me­džių. Žy­miau­sie­ji: „Hreb­nic­kio re­ne­tas“, „Ber­ži­nin­kų ana­na­sas“, „Jo­no pe­pi­nas“, „A lia Na­po­le­on“ (ka­ra­liš­kie­ji obuo­liai), „Il­gai iš­si­lai­kan­tie­ji“, dar mei­liai va­di­na­mi „Lie­tu­vos mer­ge­le Ju­ly­te“. Pro­fe­so­riaus Hreb­nic­kio prak­ti­nį pa­li­ki­mą vai­ni­kuo­ja ir iš­sa­mios moks­lo stu­di­jos šia te­ma. Jis pa­li­ko dau­giau kaip šim­tą iš­leis­tų stam­bių vei­ka­lų ir apie še­šis to­mus ne­spaus­din­tų dar­bų.

Gy­vū­nai

Ru­duo aso­ci­juo­ja­si su jo gė­ry­bių kau­pė­ja – vo­ve­re. Gam­to­je vo­ve­rės – gu­vūs žvė­re­liai, ge­rai lai­pio­jan­tys po me­džius, be­si­kars­tan­tys ant plo­nų ša­kų, šo­liuo­jan­tys nuo me­džio ant me­džio. Sun­ku pa­sa­ky­ti, nuo ka­da vo­ve­rės gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Jų kau­lų ras­ta vė­ly­vo­jo ne­oli­to (III–II tūkst. pr. Kr.) sto­vyk­la­vie­tė­se. Ka­si­nė­jant pi­lia­kal­nių kul­tū­ri­nį sluoks­nį, dau­ge­ly­je vie­tų ap­tik­ta ir vo­ve­rių kai­lių.

Ta­čiau ar tai pa­pras­tų­jų, ar vo­ve­rių skrai­duo­lių kau­lai – sun­ku pa­sa­ky­ti. Skrai­duo­lių vo­ve­rių ypa­tu­mas – tarp prie­ki­nių ir už­pa­ka­li­nių ga­lū­nių esan­čios odos raukš­lės, ku­rios iš­si­sklei­džia tar­si pa­ra­šiu­tas. Šios vo­ve­rės gy­ve­na Bal­ta­ru­si­jo­je ir Lat­vi­jo­je, to­dėl zo­o­lo­gai ma­no, kad jų ga­li bū­ti ir Lie­tu­vo­je. Kad skrai­duo­lių čia bu­vo anks­čiau, pa­sa­ko­ja K. Kliu­ko, B. S. Jun­dzi­lo raš­tai. 1795–1875 m. gy­ve­nęs E. Eich­val­das ra­šė, kad šių vo­ve­rių Lie­tu­vo­je jau nė­ra.

Pa­pa­ras­to­ji vo­ve­rė – mū­sų miš­kų ir par­kų gra­žuo­lė. Jos už­pa­ka­li­nės ga­lū­nės il­ges­nės už prie­ki­nes, ku­rio­mis tar­si ran­ko­mis lai­ko kan­ko­rė­žius ir vik­riai juos ai­žo. Prie­ki­nių ko­jų vie­nas pirš­tas – be­na­gis, ki­ti su ašt­riai na­gais, pa­de­dan­čiais lai­pio­ti me­džiais. Pas mus gy­ve­na rau­do­nau­o­de­gės ir juo­dau­o­de­gės vo­ve­ry­tės, sve­rian­čios 200–300 gr. Pa­pras­tai su­si­lau­kia 3–9 vai­ku­čių. Pir­mų­jų ži­nių apie vo­ve­rių kai­liu­kų par­da­vi­mą už grū­dus ran­da­me 1279 m. jot­vin­gių pra­šy­me ru­sų ku­ni­gaikš­čiui Vla­di­mi­rui.

Mat tuo­met siau­tė­jo ba­das. 1487–1535 m. lie­tu­viai Prū­si­jai par­da­vė 17 540 kai­liu­kų. Vė­liau vo­ve­rių kai­liu­kų eks­por­tas ma­žė­jo, kol ap­skri­tai vo­ve­rių me­džiok­lė bu­vo už­draus­ta. 1953 m. iš Al­ta­jaus bu­vo at­vež­tos 65 si­dab­ri­nės vo­ve­rės ir pa­leis­tos Šir­vin­tų ir Vil­niaus ra­jo­nuo­se. Ta­čiau ar jos iš­ny­ko, ar su­si­mai­šė su mū­siš­kė­mis – ne­aiš­ku.

Lie­tu­viš­ki ho­ros­ko­pai

Pro­fe­so­rė Eu­ge­ni­ja Šim­kū­nai­tė rug­sė­jį vo­ve­rės ir šer­mukš­nio mė­ne­siu va­di­no. Vo­ve­rių, vo­ve­rai­čių ir vo­ve­rio­kų bū­das, pa­sak ži­niuo­nės, dau­giau pa­rem­tas pa­sa­kų gud­ry­bė­mis ne­gu tik­ro­mis sa­vy­bė­mis. Šis žvė­riu­kas ga­li su la­pe, kiau­ne, beb­ru, vil­ku var­žy­tis mei­lu­mu, darbš­tu­mu, skru­pu­lin­gu­mu bei gud­ru­mu, drą­su­mu, švie­siu pro­tu. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad „su­ka­si kaip vo­ve­rė ra­te“, „vo­ve­rė, kai nu­tvers, ir vil­kui kai­lį nu­ners“, „su vo­ve­re ir meš­ka rie­šu­tau­ja“. Lie­tu­viš­ko­sios mi­to­lo­gi­jos žy­nys Nor­ber­tas Vė­lius apie vo­ve­rės uo­de­gą yra už­ra­šęs: „Vo­ve­rę Die­vas su­tvė­rė su ma­žu­te uo­de­ga. Ki­ti gy­vu­liai, ku­rie tu­rė­jo di­de­les ir gra­žias uo­de­gas, ėmė iš vo­ve­rės juok­tis, kad ji su sa­vo uo­de­ga ne­ga­lė­sian­ti ir mu­sių nu­si­bai­dy­ti. Nu­ė­jo tuo­met vo­ve­rė pas Die­vą. Die­vas jos iš­klau­sė. Da­bar vo­ve­rės uo­de­ga už vi­sų gy­vu­lių uo­de­gas gra­žiau­sia ir dai­liau­sia.“ Vo­ve­rė lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je – mei­lės ir pir­šly­bų sim­bo­lis. Iš ske­pe­tai­tės pa­da­ro­ma vo­ve­rai­tė. Ber­nai ją mik­liai mė­to, o mer­gos gau­do ir šir­džiai mie­lam ber­nui at­gal nu­me­ta. Ko­kios vo­ve­rės, to­kie ir jų vai­kai.

Pa­tys darbš­čiau­si, pa­tys ga­biau­si, tik kad tie mo­ky­to­jai ir kai­my­nai jų ne­mėgs­ta. Ma­tyt, do­va­nų – gar­džių rie­šu­tų no­ri. Vo­ve­riai – rim­ti vy­rai, nuo­sta­būs se­no­liai. Lie­tu­vo­je yra daug vie­to­vių, vo­ve­rių var­du pa­va­din­tų.

Rug­sė­jis – džiaugs­mų, ap­gau­lių, vi­lio­nių ir gy­ve­ni­mo vėt­rų mė­nuo. To­dėl svar­bu, ko­kią sa­vai­tę, ko­kią die­ną gi­mei, ko­kia tą­ryt sau­lė te­kė­jo, mig­lon ar į sau­lė­tą de­be­sį lei­do­si. Li­jo, kau­kė vėt­ra ar že­mę klo­jo la­pų šil­kas. Gi­mu­sia­jam svar­bu vis­kas, kas dė­jo­si jo pa­si­ro­dy­mo pa­sau­lin me­tu. Pa­gal tai spren­džia­ma apie šer­mukš­nio mė­ne­sį gi­mu­sio­jo cha­rak­te­rį.

Sau­lė­tą ry­tą, die­ną ar žvaigž­dė­tą nak­tį gi­mu­sie­ji – sau­lė­ti, ge­ro bū­do žmo­nės. Per dar­ga­nas – ty­lūs, ne­kal­būs, už­si­spy­rę, ša­ko­ti, bet do­ri ir tei­sin­gi. Per vėt­ras, aud­ras mar­gan pa­sau­lin at­ėju­sie­ji – dir­žin­go bū­do, tvir­to kū­no su­dė­ji­mo. To­kie pa­sa­gą lanks­ty­ti ga­li, ver­šio­ką ant pe­čių leng­vai už­si­me­ta.

Jau mi­nė­jau, kad su ly­gia­die­niu vel­niai ka­ra­liau­ti pra­de­da, bet ir nuo jų, pa­si­ro­do, yra kuo ap­si­gin­ti – tik tu­rėk šer­mukš­ni­nę laz­dą. Už­tvo­si – vel­nias šu­ne­liu už­kauks, ug­nies ka­muo­liu virs, nu­švilps rais­tan iš­bai­dy­da­mas ra­ga­nas, net jų me­di­nės pies­tos už­si­degs nuo to­kios smar­kios ug­nies. Kai die­vas Per­kū­nas rin­ko­si sau me­džius, šer­mukš­nį pa­si­rin­ko ant­ruo­ju – tuoj po ąžuo­lo.

Se­no­vės lie­tu­viai ti­kė­jo, kad šer­mukš­niuo­se gy­ve­na kal­vių dva­sios. Vel­niai bi­jo šer­mukš­nio, o žmo­nės jį my­li, jo ka­ro­liu­kais da­bi­na­si. Kiek gra­žiau­sių dai­nų apie jį su­dė­ta. Kas gi­mė po šer­mukš­nio žen­klu, tas mar­gam pa­sau­ly ne­pra­puls, prie­šin­gai, kaip šer­mukš­nis bal­tai, ty­rai ir vi­lio­ja­mai su­žy­dės, rau­do­nais vai­siais pa­si­puoš. Rau­do­na spal­va – me­ni­nin­ko, po­eto, kil­min­go­jo, moks­lo žmo­gaus spal­va. Že­mai­čiuo­se šer­mukš­nį gar­bi­no, jam au­ko­jo. Si­mo­nas Dau­kan­tas sa­vo „Bū­de...“ ra­šė, kad šer­mukš­nio vai­siais daž­niau nei ja­vais mai­tin­da­vo­si.

Šer­mukš­niai – kres­ni vy­rai. Šer­mukš­nės – di­džia­krūtės, stan­džiak­rū­tės, iš pie­no ir krau­jo plau­ku­sios mo­te­rys. Taip jos su­rė­dy­tos, kad pie­no krū­ty­se bū­tų pil­na, kad vai­ke­lių pul­ką už­au­gin­tų. Karš­ta ir šer­mukš­nio mei­lė – kaip pa­si­bai­gu­sios va­sa­ros ug­nis. Šer­mukš­nis – der­lu­mo ir vai­sin­gu­mo me­dis.

Šven­ti­nės rug­sė­jo tal­kos

Šven­čiau­sias rug­sė­jo dar­bas – žiem­ken­čių sė­ja. Jos ar­cha­jiš­ka­sis lai­kas – apie Sė­me­nę (IX. 8). Tiks­liau sė­jos me­tą nu­ro­dy­da­vo žvaigž­dės, au­ga­lai. Kai nu­šie­nau­to­se pie­vo­se, vo­ra­tin­kliais ap­raiz­gy­to­se ru­gie­no­se ima į šim­ti­nes bū­riuo­tis gan­drai, pa­e­že­rės kar­kly­nuo­se švil­pau­ja var­nė­nai, tai žen­klas – paukš­čiai į dau­sas, grū­das – pra­šo­si auk­si­nės že­mės (ru­de­ni­nės) ši­lu­mos. Bu­vo ma­no­ma, kad ru­gius ga­li­ma sė­ti, kai kur­miai im­da­vo raus­ti že­mę, slie­kus žie­mai gau­dy­ti ir temp­tis į po­že­mius, kai bar­su­kas ir vo­ve­rė pra­de­da gry­bus žie­mai džio­vin­ti.

Ne­pras­tą ru­gių der­lių ža­dė­da­vo sė­jos pra­džia, kai lau­kus gob­da­vo rū­kai, pa­si­ro­dy­da­vo rud­mė­sės.

Sė­jai bu­vo ruo­šia­ma­si la­bai pa­gar­biai, kruopš­čiai, su mal­do­mis prie šven­tų­jų pa­veiks­lų. Sė­jos ry­tą šei­ma pus­ry­čiau­da­vo ben­drai. Ki­taip vil­kai avis, ver­še­lius, šu­nis iš­ne­šios. Gas­pa­do­rius dai­ry­da­vo­si – be­ne pa­ma­tys eg­lė­je be­liuok­sin­čią, kan­ko­rė­žius gliau­dan­čią vo­ve­rę. Tai bū­tų blo­gas žen­klas – ga­li net bad­me­tis at­slink­ti. Iš­ėję į lau­kus sė­jė­jai pa­bu­čiuo­da­vo že­mę, pas­kui plū­gą ir ar­klį.

Per Žo­li­nę pa­šven­tin­to­mis žo­le­lė­mis ap­rū­ky­da­vo sė­tu­vę. Sė­jė­jai vilk­da­vo­si bal­tus marš­ki­nius, ku­riuos ne­šio­da­vo iki sė­jos pa­bai­gos. Be to, ne­skus­da­vo barz­dos, kad žel­me­nys bū­tų stip­res­ni, tan­kes­ni, tar­si barz­da su­žė­lę... Se­niau, ei­da­mi į baž­ny­čią prieš sė­ją, vals­tie­čiai dro­bi­niuo­se mai­še­liuo­se neš­da­vo­si ru­gių pa­šven­tin­ti: ti­kė­jo, bus gau­ses­nis der­lius. Per Sė­me­nę gau­siai au­ko­da­vo el­ge­toms.

Dar yra se­no­lių, pa­me­nan­čių vaiz­din­gą žo­dį – li­na­rau­tis. Rug­sė­jis – pats li­na­rau­čio (li­na­rū­tės, li­na­ro­vio) me­tas. Jis pra­si­dė­da­vo ra­sai nu­kri­tus ir tęs­da­vo­si iki sau­lė­ly­džio. Aukš­tai­ti­jo­je ir Že­mai­ti­jo­je li­na­rau­tis bu­vo vy­rų ir mo­te­rų tal­ka. To­kios tal­kos XX a. Lie­tu­vo­je jau bu­vo „at­bū­ti­nės“, t. y. už tal­ki­nin­ka­vi­mą bu­vo at­si­ly­gi­na­ma tuo pa­čiu. Tad kar­tais net ir vi­sas mė­nuo pra­bėg­da­vo be­tal­ki­nin­kau­jant.

Maž­daug tre­je­tą die­nų prieš ir tre­je­tą po šv. My­ko­lo (IX. 29) vals­tie­čiai žiū­rė­jo, iš ku­rios pu­sės pūs vė­jas. Jei pie­tys – bū­si­ąs šal­tas pa­va­sa­ris, ne­šal­ta žie­ma; jei šiau­rys – lauk šal­tos žie­mos ir to­kio pat pa­va­sa­rio. O mer­gi­nos jau im­da­vo sva­jo­ti apie ar­tė­jan­čias pir­šly­bas. My­ko­li­nių iš­va­ka­rė­se pri­bars­ty­da­vo apie lo­vą ka­na­pių ir lau­kė sap­ne li­ki­mo skir­to­jo „ka­na­pių ro­vė­jo“. Krikš­čio­nys šią die­ną žy­mė­da­vo ar­kan­ge­lo My­ko­lo tri­mi­tu bei svars­tyk­lė­mis ge­riems ir blo­giems dar­bams pa­sver­ti. Lai­kas nuo My­ko­li­nių se­no­vė­je bu­vo va­di­na­mas Vė­lių mė­ne­siu.

Pa­pro­čiai, blai­vios tal­kos re­gu­lia­vo žmo­nių san­ty­kius, pa­sver­da­vo jų gar­bin­gu­mą ir darbš­tu­mą, ras­da­vo kiek­vie­nam ben­druo­me­nės na­riui ati­tin­ka­mą vie­tą kai­mo hie­rar­chi­jo­je.