Kalifornijos atstovai iš Ameso centro netoli San Chosė pasiūlė projektą „Blue Ice“ („Mėlynas ledas“), kuris ir buvo geriausiai įvertintas iš visų 18 konkursui pateiktų paraiškų.
Projekto esmė – vienoje roboto raketoje paleisti į kosmosą dar vieną pakankamai paprastą ir nebrangų palydovą, pripildytą daviklių, padedančių nustatyti vandens buvimą.
Viršutinė raketos dalis, sverianti maždaug 2,3 tonos, turi būti nukreipta į vieną iš Mėnulio kraterių ir sukelti ten didžiulį sprogimą. Palydovas, kuris turi atsiskirti nuo raketos 9 valandos prieš šį sprogimą, t.y. visai netoli nuo paviršiaus, turės praskristi pro dulkių ir nuolaužų debesį (kuris nuo sprogimo pakils aukščiau nei 9,5 km) ir atlikti būtinus tyrimus ir matavimus.
Jam buvo suteiktas pavadinimas LCROSS, t.y. „Lunar Crater Observation and Sensing Satellite“ („Mėnulio kraterio tyrimo ir registravimo palydovas“).
Pagal publikaciją, NASA sugalvojo ieškoti vandens Mėnulyje dėl to, kad po 12 metų planuoja vėl išlaipinti žmones Mėnulyje ir pradėti ruoštis mėnulio bazės įkūrimui tolimesniems kosminiams tyrimams.
Anksčiau specialistai padarė prielaidą, kad Mėnulio krateriuose gali būti užšalusio vandens, kurį galėjo atnešti kometos ir meteoritai.