Visas pasaulis, na, bent jau vartotojiškoji jo dalis, jau seniai šoka pagal naftos kainų pasiutpolkę. Beveik kas savaitę girdime apie naujus vieno barelio kainos rekordus, o kažkada bauginanti atrodžiusi 100 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių už barelį riba šiandien – tik gražus prisiminimas ir dar saldesnė svajonė, kurios išsipildymo niekas neprognozuoja.
Be abejo, naftą eksportuojančios šalys, tarp kurių viena iš pirmaujančių – Rusija, tokiomis aplinkybėmis gali gana ramiai skaičiuoti augančias įplaukas bei bendrame energetinių išteklių brangimo kontekste naudotis dar ir „dujų korta“ – Kremliaus korta labai stipri.
Tačiau, ko gero, net dabartinės pasaulio naftos bei dujų kainos nėra pakankamas postūmis atsisukti į alternatyviąją energetiką, ypač kai tokio atsisukimo nebuvimu itin suinteresuotos didžiausios pasaulyje naftos ir dujų gavėjos. Reikia sutikti, kad išlaikyti senus žmonių įpročius kur kas lengviau, nei bandyti formuoti naujus, todėl nors ir brangus, bet benzinas daugeliui žymiai mielesnis nei kokios nors ekologiškesnės, galbūt net pigesnės, tačiau technologiškai dar neįprastos alternatyvos.
Vis dėlto, kai diskutuojama apie nežmoniškais tempais kylančias naftos kainas ir dėl to atsirandančias ekonomines problemas arba ekologinius sutrikimus, nulemtus visuotinio atšilimo, dar garsiau pasigirsta balsai, įspėjantys, kad ta pati nafta „tuoj tuoj baigsis“. Žinoma, nedidelė šalis, esanti savotiškoje pasaulio procesų provincijoje, gali ir toliau pasikliauti rusiškomis dujomis bei „Mažeikių naftos“ produkcija, kartu dar ginti ir elektros energijos rinką nuo įvairių galimų naujovių.
O didžiosios pasaulio valstybės, ypač susitelkusios Šiaurės pusrutulyje, netolimoje ateityje, tikėtina, pradės dalytis naujus gamtinių išteklių klodus, dėl kurių dar laukia ilgi juridiniai ginčai ir įvairūs diplomatiniai konfliktai.
Rusai savinasi Arktį
Beveik prieš metus, 2007 m. liepą, iš Murmansko atominiu ledlaužiu ir apgaubta didžiuliu žiniasklaidos dėmesiu išplaukė delegacija, besivadovavusi šūkiais „Mūsų Šiaurė“, „Rusija užkariaus Šiaurės ašigalį“ ir pan.
Mokslinis ir juridinis tokių pretenzijų pagrindas buvo tas, kad Rusija ėmė įrodinėti Lomonosovo kalnagūbrio, besidriekiančio po vandeniu nuo Sibiro pusiasalio į Šiaurę, tiesioginę priklausomybę šalies teritorijai. Stebėtis tokiomis staiga atsiradusiomis didžiavalstybinėmis ambicijomis nereikėtų, nes, mokslininkų teigimu, ties Šiaurės ašigaliu, kurio link ir driekiasi minėtasis kalnagūbris, jūros dugne po žeme gali glūdėti apie 2,5 mlrd. tonų naftos bei tris kartus daugiau dujų. Padauginus šiuos skaičius kad ir iš dabartinių šių žaliavų kainų ir net atmetus milijardines eksploatacijos sąnaudas, pelnas vis tiek būtų skaičiuojamas daugianulinėmis sumomis. Juo labiau kad „Gazprom“ jau davė suprasti, kad „kukli“ 15 mlrd. JAV dolerių suma, skirta eksploatacijos pradžiai, nėra jokia problema.
Nereikia pamiršti ir to, kad Maskvos apetitas dėl Šiaurės ašigalio kilo nepaisant jai be konkurencijos priklausančio Štokmano dujų telkinio Barenco jūroje – jame esančias daugiau kaip tris trilijonus kubinių metrų dujų „Gazprom“ ketina pradėti išgauti maždaug po penkerių metų.
Tiesa, reikia pastebėti, kad, be titano vėliavos nuleidimo ginčytiname šiaurinių vandenų rajone, praėjusių metų Rusijos ekspedicija jokių didesnių darbų nepradėjo – pasitenkino labiau propagandiniais tikslais ir bent jau kuriam laikui įžiebė šiokį tokį konfliktą bei nerimą tarp kitų valstybių, taip pat galinčių turėti pretenzijų į Arktį.
Kitos pretenzijos
Prieš metus, beveik iškart, kai rusų ekspedicija „Arktika 2007“ pradėjo savo darbus, neigiamą reakciją į vienašališkus Rusijos veiksmus pareiškė JAV. Tačiau Vašingtono reakcija gali būti vertinama prieštaringai, nes konfliktas dėl Arkties gelmėse glūdinčių iškasenų gali kilti remiantis Jungtinių Tautų (JT) jūrų konvencija, kurios JAV taip ir nėra ratifikavusi. O pastarasis dokumentas nurodo, kad tik penkios šalys, kurių teritorija kerta poliarinį ratą, turi teisę išgauti gamtinius išteklius teritorijoje, nutolusioje nuo jų sienų ne daugiau kaip 200 jūrmylių. Vadinasi, be Rusijos ir JAV, tokias teises dar turi Kanada, Norvegija bei Danija, kuriai formaliai priklauso Grenlandija.
Tiesa, amerikiečiams, pirmiesiems reagavusiems į šiaurines rusų ambicijas, gali tekti nuo laukiančios kovos laikytis atokiau dėl jau minėtos neratifikuotos konvencijos. Tačiau jie, bent kaip skelbia patys, disponuoja duomenimis, kad Arkties gilumose gali glūdėti net apie 25 proc. pagrindinių pasaulio energetinių išteklių atsargų. Sutikime, šis skaičius gali sumenkinti įvairių konvencijų svorį, juo labiau kad Vašingtonas jau pademonstravo savo požiūrį į JT, ryždamasis pradėti invaziją į Iraką, nors nebuvo gavęs minėtosios organizacijos Saugumo tarybos pritarimo.
Akivaizdu, kad kitos trys šalys savo pretenzijų dydžiu ir garsu kažin ar gali prilygti Rusijai, kuri, žinodama kol kas egzistuojantį konvencinį pagrindinio konkurento – JAV – supančiojimą, pačiu laiku ėmė santykinai atsargiai „čiupinėti“ Šiaurės lobius. Galima paminėti, kad savotiškais atsakymais į Rusijos iniciatyvas galima laikyti taip pat praėjusiais metais vykusią danų ekspediciją į Šiaurę nuo Svalbardo salos. Oficialiai buvo skelbiama, kad jos tikslas – taip pat įrodyti povandeninio Lomonosovo kalnagūbrio sąsajas su Grenlandija. Helge Sanderis, Danijos mokslo ir naujovių ministras, netgi pareiškė, kad pirminiai tyrimai nuteikia labai optimistiškai ir galima tikėtis įrodymų dėl Šiaurės ašigalio priklausymo Danijai. Simboliška, tačiau braunantis per Arkties ledus šiai ekspedicijai talkino ne tik švedų „Odin“, bet ir galingas rusų atominis ledlaužis.
Kanadiečiai taip pat turi įtarimų, kad minėtasis kalnagūbris veda jų žemyninės plokštės link. O tarptautinė teisė skelbia, kad šalis, įrodžiusi tokią priklausomybę, gali disponuoti ir išsiplėtusių teritorinių vandenų ištekliais. Tiesa, be galimų mokslinių ekspedicijų, Otava dar planuoja įrengti porą karinių bazių bene labiausiai į šiaurę nutolusioje Bafino saloje. Kanados užsienio reikalų ministras Peteris McKay, vertindamas rusų pastangas simboliškai įsitvirtinti Šiaurės ašigalyje, sakė: „Dabar ne XV a., kad bet kas smaigstytų savo vėliavėles kur nori ir taip savintųsi teritorijas.“
Konfliktinės perspektyvos
Beveik atvira priešprieša, įsiplieskusi prieš metus, kol kas nurimo, ir visos dėl Arkties tyliai besikaunančios šalys kol kas nesiima iniciatyvų. Tuo, kad visų jų, o ypač Rusijos bei JAV, apetitas didelis, abejoti neverta, tačiau kol nebus įrodyta Lomonosovo kalnagūbrio teritorinė priklausomybė vienai ar kitai šaliai, didžiuliai Arkties plotai ir juose slypintys milijardai bus neutralūs.
Galima neabejoti tuo, kad, kuriai nors vienai valstybei pateikus pirminius įrodymus ir pretenzijas į Šiaurės suverenitetą savo naudai, kitos keturios tuojau pat ims protestuoti bei abejoti pateiktų duomenų autentiškumu. Tačiau tikėtis, kad po kelių simbolinių ekspedicijų ir diplomatinių apsižodžiavimų viskas nurims, būtų naivu.
Bent jau naujausia istorija rodo, kad ten, kur slypi daug naftos bei dujų, anksčiau ar vėliau galima laukti konflikto. Ypač tai tikėtina tuomet, kai didelius išteklius valdo santykinai silpnos valstybės arba dar geriau – kai didžiuliai klodai yra neutraliose teritorijose.
Galima teigti, kad JT, matydamos dar vieną potencialią problemą, kol kas nesiima jokių prevencinių veiksmų, nes nenori rizikuoti arba vėl likti ignoruojamu veikėju, arba įsivelti į painius juridinius ginčus su šalimis, pretenduojančiomis į Arktį. Be to, neutralių Šiaurės teritorijų, kurias ketinama paversti išteklių gavybos poligonais, likimas parodys ir tai, ar gausūs naftos doleriai pasaulio galingiesiems šiandien svarbesni už visuotinio atšilimo keliamus pavojus, kuriuos Arkties eksploatacija tik padidintų.
