Dėl įgriuvų kaltina Radvilas
Nuo seniausių laikų vietos gyventojai, patiriantys gamtos akibrokštus, jau susigyveno su bauginančiais karstiniais reiškiniais. Vis dėlto jie prisipažįsta pašiurpstantys, išgirdę bildesį, trenksmus ir po nakties išvydę kaimyno ar savo kieme žiojėjančią keliolikos metrų pločio bei gylio duobę.
Ypatingą šio regiono bruožą nulemia savita geologinė sandara. Vandeniui ištirpinus slūgsančius gipso ir dolomito klodus, susidaro požeminės tuštumos, kurios įgriūva. Kasmet šiame krašte atsiveria dešimtys smegduobių. Vien Biržų regioniniame parke priskaičiuojama iki 9000 įgriuvų. Visame rajone jų yra nepalyginamai daugiau. Visos atsivėrusios smegduobės yra saugomos, užpilamos tik tos, kurios kelia pavojų gyventojams, eismui.
Pažintį su egzotiškomis įgriuvomis Biržų regioninis parkas siūlo žemės gelmių muziejuje. Turistai taip pat supažindinami su istorine Biržų pilimi, Astravo dvaro sodyba, kurią valdė Radvilos. Būtent šie didikai ir kaltinami dėl Biržų krašte smengančios žemės. XVI amžiuje Radvilos užtvenkė Agluonos ir Apaščios upes, kurios išsiliejo į dirbtinį Širvėnos ežerą. Manoma, kad susidaręs didelis vandens plotas ėmė spausti ir tirpdyti gipso klodus, dėl to ir pradėjusi smegti žemė.
Tačiau Biržų regioninio parko specialistai pastebi, kad jų krašte yra smegduobių, kurios atsirado dar prieš milijoną metų.
Smegduobės apipintos legendomis
Karstinių procesų suformuotame Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje yra vienas garsiausių šalies gamtos paminklų – legendinė Karvės ola.
Mediniais laiptukais galima nusileisti iki dvylikos metrų gylio įgriuvos dugno ir žvilgtelėti į paslaptingą siaurą angą, išsišakojančią dar į penkis požeminius urvus. Viename iš jų susiformavęs požeminis ežeriukas, kuris ir žiemą, ir vasarą išlaiko vienodą, maždaug 5 laipsnių šilumos, temperatūrą.
Pasakojama esą toje vietoje prasmegusi karvė, o prie įgriuvos likęs tik grandinės galas. Dar kalbama, kad į šią smegduobę sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves. Pastaroji legenda mažiau įtikima, nes smegduobės tyrinėtojai nesurado karvių griaučių.
Legendos pasakojamos ir apie maždaug prieš 60–80 metų atsivėrusią Lapės olą, kuri dabar apaugusi krūmais, medžiais ir aptverta tvorele.
Netoliese, prieš penkerius metus minint Geologų dieną, atsivėrė nauja smegduobė, pavadinta Geologų duobe. Turistus su unikaliu kraštovaizdžiu supažindinanti Biržų regioninio parko kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė pastebėjo, kad prie šios dar besiformuojančios smegduobės gerai matyti atsivėrę žemės sluoksniai. Todėl čia dažnai galima sutikti moksleivių grupes, lydimas geografijos mokytojų.
Mokslininkai rado unikalią bakteriją
Unikalus kraštovaizdis atsiveria šalia Kirkilų kaimo, kur karstinės įgriuvos virtusios ežerėliais. Trisdešimt susiliejusių smegduobių sudaro kone 4 ha įdomios konfigūracijos ežeryną. Mokslininkai mano, kad Kirkilų karstiniai ežerėliai – jauniausi Europoje.
Ežerynas unikalus ir tuo, kad jame veisiasi purpurinė sieros bakterija. Pasak mokslininkų, ši bakterija atsirado dar archajiniame laikotarpyje. Be Kirkilų ežerėlių, ji aptikta tik Italijoje. Dėl šio unikalumo Kirkilų ežerėliai įtraukti į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.
Kartais unikalias bakterijas galima pamatyti plika akimi – jos vandens paviršių nudažo raudonai. „Paprastai bakterijos gyvena dugne, bet raudonas planktonas iškyla į paviršių. Iš toliau atrodo tarsi kraujo dėmės, priplaukus arčiau matyti rausvas vanduo. Šios regioninio parko specialistų pastebėtos dėmės ir padėjo aptikti purpurinę sieros bakteriją“, – sakė Biržų regioninio parko kraštotvarkininkė A.Stankevičienė.
Ant šių bakterijų užplaukusios žuvelės nugaišta. Bet žmonės šiuose ežerėliuose maudosi, ir jiems nieko nenutinka.
Ežerėliams davė vardus
Unikalias bakterijas saugantiems ežerėliams vietos gyventojai yra suteikę įvairius vardus. Ežerą, kuriame buvo išgręžtas gręžinys ieškant druskos, vadina Druskine. Kitiems prilipę Ilgojo, Lydžio, Čigono pavadinimai.
Kai kurių ežerėlių pavadinimai siejamasi su legendomis. Pasakojama, kad netikėtai prasivėrusi žemė vos nepasiglemžė ratais važiavusio čigono. Todėl vandens užlieta smegduobė ir buvo pavadinta Čigono vardu. O Lydžio vardas atsiradęs tuomet, kai toje vietoje prasmegus žemei ištryškęs vandens fontanas į viršų išmetė lydeką.
Kirkilų kaimo gyventojams smegduobės – jau įprastas reiškinys. Čia nėra nė vienos sodybos, kurios kieme nebūtų mažesnių ar didesnių įgriuvų. Šioje teritorijoje viename kvadratiniame kilometre priskaičiuojama net 300 įvairaus amžiaus ir dydžio smegduobių.
Žmonės raginami tvarkyti smegduobes, apsodinti jas medžiais, dekoratyviniais augalais. Biržų rajone net rengiamas geriausiai ir gražiausiai tvarkomų karstinių įgriuvų konkursas.
Prie šaltinio reikia prisidengti nosį
Akiai malonus vaizdas atsiveria Likėnų kurorte, prie Smardonės šaltinio. Čia iš karstinės įgriuvos trykšta požeminis šaltinis, išsiliejantis į maždaug pusantro kilometro upelį. Šis savo vandenis plukdo į Tatulos upę.
Dėl vandenyje esančių sieros junginių sklinda papuvusio kiaušinio kvapas, todėl šaltinis ir pavadintas Smardonės vardu. Iki 1938 metų taip buvo vadinama ir gyvenvietė, kurios gyventojai pirmieji šalyje pradėjo gydytis mineraliniu šaltinio vandeniu.
Dėl sklindančio kvapo prie šaltinio kartais tenka prisidengti nosį, tačiau tai netrikdo šaltinyje grakščiai plaukiojančių gulbių ir ančių.
