Per artimiausius dešimtmečius tik nedidelis kiekis šio vandens pasieks Ramųjį vandenyną. Tyrimo rezultatai spausdinami naujausiame „Journal of Geophysical Research“ žurnalo numeryje.
„Žmonės daro klaidingą prielaidą, kad vandenynų lygis, ištirpus ledynams, staiga pakils visur vienu metu. Tačiau tai, ką mes žinome apie vandenynų dinamiką, leidžia tikėtis visiškai kitokių rezultatų. Tirpstantys Grenlandijos ledynai Šiaurės Amerikai ir Europai kelia kur kas didesnį pavojų nei Ramiojo vandenyno saloms”, – sako D. Stammeris.
Kompiuteriniame modelyje buvo naudojami duomenys apie ištirpusių Grenlandijos ledynų vandens pasiskirstymą vandenynuose. Šie stebėjimai atliekami nuo 1948 metų.
Modelis parodė, kad ištirpęs vanduo suformuoja kylančio jūros lygio „bangą“, kuri lėtai juda į pietus nuo Grenlandijos. Pietinį Afrikos pakraštį ši „banga“ pasiekia tik po dešimtmečio, tada pasuka į rytus, Indijos vandenyną. „Papildomas“ ledynų vanduo Ramųjį vandenyną pasiekia tik po 30 metų.
D. Stammerio modelis numato, kad praėjus 50 metų nuo Grenlandijos ledynų ištirpimo jūros lygis rytinėje Šiaurės Amerikos pakrantėje būtų apie 30 kartų aukštesnis nei Ramiajame vandenyne.
Tuo tarpu Europos pakrantėje jūros lygis būtų 6 kartus aukštesnis nei Ramiojo vandenyno pakrantėse.
Pagal D. Stammerio modelį, vanduo iš ištirpusių Antarktidos ledynų po Žemės vandenynus pasklistų dar lėčiau. Stiprios srovės pietiniuose vandenynuose nuo staigaus jūrų lygio pakilimo likusį pasaulį gali apsaugoti net kelis šimtmečius.
