Stumbrininkas jėgeris Rytas Papšys sako, kad beveik per keturiasdešimt stumbryno gyvavimo metų gimė 134 stumbriukai. Dabar aptvaruose ganosi dvidešimt vienas, o laisvėje – apie penkiasdešimt šių gyvūnų. Panevėžio ir Kėdainių rajonuose yra susiformavusios trys bandos. Jaunesni patinėliai, esantys iki penkerių metų, nuo bandų atskyla ir grupelėmis po du ar tris klajoja po visą Lietuvą. Jie, į jokią apskaitą neįrašomi, dažniausiai tampa brakonierių grobiu. R.Papšio nuomone, gerai būtų, kad mūsų šalyje laisvai ganytųsi apie 200 stumbrų.
Iki 16-ojo amžiaus stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje. Jie gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui dėl žemdirbystės plėtros, spartaus žmonių daugėjimo ir beatodairiškos medžioklės stumbrai buvo išstumti į jiems mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 metų Lietuvoje nebeliko nė vieno šio didžiausio Europoje gyvūno. Paskutinė laisvėje gyvenusi stumbrė nušauta Lenkijos Belovežo girioje 1919-aisiais.
Susidomėjimas didžiulis
Prieš dvejus metus pasikeitė Pašilių stumbryno pavaldumas – dabar jis priklauso nebe Krekenavos regioniniam parkui, o Panevėžio miškų urėdijai. Per tą laiką daug kas padaryta. Ypač daug dėmesio skirta stumbrų ramybei ir turistų patogumui. Šiems žvėrims žiemai nuperkama pakankamai ekologiškesnių pašarų: šieno, šienainio. Užtenka laižomosios druskos.
Stumbrai geria vandenį, vamzdžiais tiekiamą iš gręžinio. Rengiamasi projektuoti tinkamą izoliatorių ir gaudyklą, nes šiems gyvūnams, būnantiems uždaroje aplinkoje, gresia kraujomaiša.
Todėl kitos kraujo linijos stumbrai iki šiol buvo atvežami iš Čekijos, o dabar planuojama – iš Lenkijos arba Baltarusijos.
Turistų patogumui stumbryno teritorijoje įrengtos šešios poilsinės, didelė apžvalgos aikštelė, biotualetai, veikia nedidelis muziejėlis ir informacinis centras. Jame R.Papšys arba jo pagalbininkas Eugenijus Družas pardavinėja suvenyrus, atvirukus.
Stumbrynas, išskyrus pirmadienį, veikia kasdien. Bilietų kainos labai mažos. Į stumbryną kasmet atvažiuoja apie puspenkto tūkstančio suaugusių turistų ir maždaug devyni tūkstančiai vaikų. Priimama daugiau kaip du šimtai ekskursijų. Pamatyti stumbrų atvyksta žmonės iš viso pasaulio: Amerikos, Japonijos, Australijos, Anglijos, Islandijos.
Girinio takas
Krekenavos girininkijos teritorijoje žmonėms įrengtos šešios aikštelės su pavėsinėmis, yra žvėrių aptvarai, miško mokomasis-pažintinis „Girinio takas“. Jis, sukurtas vaizdingame Varnakalnio miške prie Linkuvos upelio, vartus atvėrė 2003 metais.
Lankytojai turi galimybę susipažinti su medžių rūšimis, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, miškininkystės sąvokomis, išmokti pamatuoti augančio ir nukirsto medžio medienos tūrį, apžiūrėti medelių apsaugos nuo miško žvėrių priemones, medienos pavyzdžius. Visa informacija pateikta penkiose stotelėse.
Domina partizanų žeminės
Netoli stumbryno turistai gali užsukti į 2004 metais atstatytas Lietuvos partizanų žemines. Informacinėje lentoje nurodoma, kad Panevėžio krašte pirmieji partizanų būriai, stoję prieš sovietinius okupantus, pradėti formuoti 1944 metais. Pašilių miške veikė policijos kapitono Stasio Eitmanavičiaus kovotojai, pasivadinę „Rupūžėno“ vardu.
Buvo įrengtos penkios žeminės, glaudusios nuo dvidešimties iki trisdešimties partizanų. Laisvės gynėjai 1945-aisiais sužinojo, kad juos rengiasi užpulti NKVD dalinys. Todėl vyrai pasitraukė į Upytės miškus, išsiskirstė į mažesnes kuopeles. Būrio vadas S.Eitmanavičius žuvo 1947 metais.
Turistų, važiuojančių Krekenavos pusėn, akį gali patraukti du paminklai: vienas – Maironio eilėraščiui, kitas – 1863 metų sukilėliams, išvestiems į kovą prieš caro valdžią iš Paberžės bažnyčios šventoriaus kunigo Antano Mackevičiaus. Jis, laimėjęs dvidešimt dvejas kautynes, su vyrais nuėjo apie du tūkstančius kilometrų. Pakliuvo į nelaisvę ir buvo nubaustas žiauria mirtimi.
Toliau keliu keliaujant galima pasiekti pačią Krekenavą, Panevėžį, išvysti Rodų koplyčios grožį, patirti Čičinsko kalno paslaptis, pabuvoti Linų muziejuje.
