ŽŪB „Papalčiai“ direktorius Romas Kiltinavičius „Sekundei“ pasakoja, kad norint Krekenavoje pastatyti kebabų kioskelį teko minti daugelio instancijų slenksčius. Sėkmingai gavęs leidimus seniūnijoje, Maisto ir veterinarijos tarnyboje, sklandžiai sutaręs su savo žemėje leidusia kioską statyti krekenaviete, R.Kiltinavičius sako net susapnuoti negalėjęs, kad užklius gamtosaugininkams.
Prieš savaitę verslininkas sulaukė sklypo, kuriame stovi kioskelis, šeimininkės skambučio. „Moteris garbaus amžiaus, ji gerokai išsigando, kai atvažiavusi Krekenavos regioninio parko direktorė liepė kebabų namelį patraukti, nes regioniniame parke tokio statinio negali būti, – tvirtino R.Kiltinavičius. – Niekaip neįstengiu suprasti, kokį kraštovaizdį užstoja kioskelis – nebent tos močiutės daržą arba gretimame name esančią aludę, šalia kurios laiką leidžia tikras mūsų „kultūrinis paveldas“.
Be jokių kliūčių aikštėje prekiaujama dėvėtais drabužiais ir jokiam paveldui tai netrukdo, o kebabų kioskas suardė visą Krekenavos grožį.“
Gyvena rezervate
R.Kiltinavičius sutinka, kad vos pastačius kioskelį jis buvo be numerių, tačiau kad tai transporto priemonė, o ne statinys, neturėjo būti sunku suprasti. Numeris buvo padėtas ant lango, dar neprisuktas.
Ne pirmą dieną verslo reikalus tvarkantis „Papalčių“ bendrovės direktorius neslepia net neketinantis pasiduoti ir kebabų kioskelio iš vietos tikrai nepajudins. R.Kiltinavičius sako, kad šis nesusipratimas buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl laikas problemą pradėti spręsti iš esmės.
„Metas paklausti žmonių, ar jie pageidauja gyventi nežinia kokias funkcijas atliekančiame regioniniame parke ir jaustis tarsi raupsuotųjų rezervate? – piktinosi R.Kiltinavičius. – Nejau sulauksime dienos, kai regioninio parko taisyklės ne tik apribos statybas, bet ir nustatys laiką, nuo kelintos valandos nebegalima išeiti iš namų.“
„Papalčių“ bendrovės direktorius pasakoja sunkiai suprantantis regioninio parko paskirtį, jei aplink Krekenavą užtenka ir nešienautų pievų, ir šiukšlių miškuose, prilaužytų medžių. R.Kiltinavičius įsitikinęs, kad regioninio parko darbuotojų funkcijos dubliuojasi su Aplinkos apsaugos agentūros specialistų darbu.
„Man atrodo, kad už tuos pinigus, kurie numatyti Krekenavos regioninio parko direkcijos statybai, būtų galima sutvarkyti nemažai aplinkosaugos problemų, – svarstė pašnekovas. – Nejaugi penkiems žmonėms reikia pastatyti rezidenciją už kelis milijonus litų? Tiesa, kad tai neatrodytų taip baisiai, greičiausiai bus įsteigta dar bent dešimt nereikalingų etatų, įdarbinti žmonės, kurie veiks nežinia ką.“
R.Kiltinavičius pasakoja, kad nuo Krekenavos pasukus Skaiskalnės link, šalia kelio stovi sena kalvė, kuri tikrai galėtų būti laikoma vertingu kultūriniu paveldu, tačiau niekam ji nerūpi. Tą patį galima pasakyti apie netoliese esančius apleistus buvusio dvaro pastatus, miške pasklidusias šiukšles.
Siūlo naikinti
Pasak R.Kiltinavičiaus, eiliniams krekenaviečiams sunku suprasti, pagal kokius kriterijus brėžiamos regioninio parko ribos, kodėl jos keičiamos.
Verslininkas sako, kad daug krekenaviečių nepatenkinti gyvenimu teritorijoje, kurioje apribota ūkinė veikla. Didesnį statinį sumanę statyti ūkininkai turi kelerius metus minti valdiškų institucijų slenksčius, bandydami įrodyti nesantys iš turizmo galintys pragyventi Kuršių nerijos gyventojai. Birželio 20 dieną Krekenavos kultūros centre vyks viešas susirinkimas, kuriame bus pristatytas Krekenavos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas.
„Norime, kad Krekenavos regioninis parkas būtų panaikintas ir ketiname apie tai drąsiai kalbėti viešame susirinkime“, – pažadėjo „Papalčių“ bendrovės direktorius.
Įvardyti negali
Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė „Sekundei“ prisipažino nebežinanti, kaip vertinti be jos žinios atsiradusį kebabų kioskelį.
„Pagal regioniniame parke galiojančias taisykles jo statyti negalima. Tačiau dabar savininkai prisuko numerį, todėl jį galima traktuoti kaip transporto priemonę, kuriai mūsų leidimo nereikia. Tačiau neaiškumo kelia elektros įvadas“, – konkrečiai situacijos apibūdinti negalėjo A.Kavaliauskienė. Nesurado direktorė atsakymo ir į klausimą, kas grėstų verslininkui, jei kebabų kioskas būtų įvertintas kaip nelegalus statinys, tačiau jo patraukti šeimininkas nesutiktų. Tokiu atveju, pasak direktorės, kebabų kioskeliu tektų rūpintis statinių priežiūros inspektoriams.
Apie tai, kad ne visi žmonės patenkinti gyvenimu regioniniame parke, A.Kavaliauskienė sako girdėjusi.
„Kiek žinau, regioniniame parke nenori gyventi Upytės žmonės, todėl ši gyvenvietė greičiausiai bus išbraukta iš parko teritorijos, – teigė direktorė. – Rengiant naująjį planą visi gyventojai savo pasiūlymus galėjo pateikti raštu.“
Kalbos, kad regioninio parko direkcija nenuveikia nieko naudingo, A.Kavaliauskienei atrodo neargumentuotos ir įžeidžiančios. Pasak jos, regioninio parko kolektyvas turi darbų planą ir pagal jį dirba.
