Naujomis serbentų, agrastų veislėmis Lietuvos uogynus praturtinęs, retesnius sodų augalus visą gyvenimą populiarinęs dr. Antanas Ryliškis su šeima gyvena sostinės Fabijoniškių mikrorajone, vienuoliktame monolitinio daugiabučio aukšte. Prie šio namo neseniai baigė žydėti geltonais kvapiais žiedais žydėję didžiuliai auksuotieji serbentai. Tai vieni iš augalų, kuriuos selekcininkui kadaise teko „čiupinėti“ bandymų lauke.
Sodų žydėjimą selekcininkas mato kiek kitaip nei kiti žmonės. Tai jų kūrybos, idėjų pritaikymo metas, kai kryžminami įvairiais variantais parinkti augalai. Pasak dr. A.Ryliškio, selekcija yra ir mokslas, ir menas, ir technologija.
Noras pažinti augalų kilmę ir galimybes pagerinti jų savybes gimė dar vaikystėje. Pakako perskaityti rusų autoriaus A.Moločikovo knygą „Naujų augalų kūrėjai“. Tuo metu sodininkystės būklė ne tik tėviškėje - Utenos rajono Ryliškių kaime (jo nebėra nė pėdsako – sodybas sovietiniais laikais nušlavė melioracija), bet ir apskritai Lietuvoje buvo apgailėtina: po 1939-1940 m. žiemos sodai iššalo, nebuvo nei medelynų, nei originalių sodo augalų veislių.
„Pradėjau rašyti laiškus sodininkystės įstaigoms pagal žurnale „Sad i ogorod“ perskaitytus straipsnius“, - vaikystėje pasirinktą būdą ieškoti originalių veislių prisimena dr. A.Ryliškis. Buvo autorių, kurie atsiliepė ir padėjo. Selekcijai pradinę medžiagą suteikė Michail Lisavenko, Klavdija Sergejeva, Marija Simonova ir kiti. Ką ir kaip kryžminti, pradedančiam selekcininkui pakuždėjo paprasta nuojauta - kaip ir toliau visą gyvenimą.
Vaikystėje pradėta kurti vertinga serbentų ir agrastų kolekcija A.Ryliškį lydėjo visą gyvenimą. Augalai septyniolikai metų buvo perkelti į Rojų (čia buvo Vytėnų bandymų stoties padalinys), vėliau tolesniems tyrimams pravertė dirbant Vilniaus universitete. Išėjus iš darbo 1992-aisiais, kolekcija taip ir liko universiteto Botanikos sode.
Pirmąkart - nebesėjo
Prieš kelerius metus selekcininkas dar stratifikavo aktinidijų, sedulų ir kitų sodo augalų sėklas. Tačiau šį pavasarį jis pirmą kartą nebesėjo. Pavasarinėse, rudeninėse sodinukų mugėse pastaruoju metu nebematyti ir didžiausios jo talkininkės, augalų kenkėjų specialistės dr. Marcelės Ryliškienės. Daugelį metų jie abu konsultuodavo sodininkus mėgėjus, siūlydavo įsigyti ir kokybiškų sodinukų.
Dėl tylios permainos kaltas ne amžius. Septyniasdešimt dvejų selekcininko galvoje sukasi dar daug originalių idėjų. Pradėjus apie jas kalbėti, akyse suspindi žiburėliai ir knieti kibti į darbą. Per gyvenimą sukauptos žinios ir patirtis tarsi savaime perša idėjų sprendimo kelius. Prityrusių rankų laukia vadinamieji veislių pusfabrikačiai.
Pristabdyti selekcinę veiklą iš dalies privertė prieš šešerius metus pablogėjusi sveikata. Tiesa, gydytoja Stasė Mičelytė, paklausta, kaipgi toliau gyventi, tada patarė prisiplanuoti darbų dar dvidešimčiai metų į priekį, tik fiziškai neapsikrauti.
Selekcininkui rankas svarina liūdna šokiruojanti išvada: tuo metu, kai viso gyvenimo triūsas gali duoti rezultatų, rinka jų nebelaukia. Lietuvos žmonės mieliau nei vietines uogas ir vaisius renkasi apelsinus, bananus, mandarinus.
Vietinės rinkos ypatumai
- Kas verčia Jus taip skeptiškai vertinti vietinę rinką?
- Prieš 20 metų „Sodininko žinynas“ (4 dalių!) buvo leidžiamas 100 tūkst. egzempliorių tiražu, ir leidimą teko dar pakartoti. Taigi tuo metu 200 tūkst. žmonių Lietuvoje domėjosi sodininkyste. Dabar leidžiama daug aukštesnio lygio sodininkystės literatūra. Kiek žmonių jais domisi?.. Mano „Sodininkystės elementorių“ per visą Lietuvą užsiprenumeravo 250 žmonių! Žmonės skundžiasi, kad nežino, o nieko neskaito, į paskaitas neina. Užpernai Mokytojų namuose surengiau paskutinį seminarą. Kaip jūs manote, kiek klausytojų atėjo? Vienintelė mano mirusio draugo žmona.
- Savo knygoje „Juodieji serbentai“ minite kandidatus į naujas veisles – dviejų metrų ūgio serbentą, kurio derlių galima skinti nesusilenkus, gausiai derantį raudonlapį serbentą. Ar nebijote suintriguotų sodininkų antplūdžio?
- Gali atsirasti vienas kitas mėgėjas, kuris panorės iš tos medžiagos ką nors padaryti. O šiaip rinka nepasiruošusi. Mano Marcelė sako: „Ką parašei, prisireiks gal po 10 metų“. Gal jos nuojauta teisinga.
Veikiausia tie serbentai, pradinė veislių medžiaga, neturi ateities. Kad jie taptų naujomis veislėmis, reikia dar labai daug darbo. Kokia prasmė? Dar prieš 10 metų sutikdavau žmonių, kurie sakydavo, kad iš mano išvestų veislių pragyvena. Aš jiems švelniai pasakydavau: „O aš tai gyvenu tik iš savo pensijos“. Rinkos sąlygomis aš nieko iš to nelaimiu.
- Gali kilti klausimas – kodėl Jūs, skeptiškai vertindamas sodininkystės rinką Lietuvoje, vis dar rašote?
Prof. Petras Vasinauskas yra taikliai pasakęs: istorija nedovanos, jeigu mes neparašysime. Kiekvienas mokslo darbuotojas yra vertas tiek, kiek parašė ir išspausdino. Mano draugas Algis Bujauskas savo lėšomis 100 egz. tiražu išleido knygą apie bulvių selekciją ir išdalijo svarbiausioms sritims, bibliotekoms. Dar organizuoju savo kartos mokslininkus rašyti knygutes.
Nuvertinamos autorinės teisės
Prieš 15 metų, palikdamas darbą Vilniaus universitete ir išeidamas į invalidumo pensiją, dr. A.Ryliškis tikėjosi, kad rinkos sąlygomis galės atsidėti selekciniam darbui. Nusivylė. Pasirodo, nepriklausomoje Lietuvoje pensininkų intelektinė kūryba nėra vertinama.
Sovietų laikais sąjungos mastu ir užsienyje pripažintas selekcininkas prisimena, kaip Sibire vykusio mokslinio metodinio pasitarimo metu, bene prieš 20 metų, kolegos prisiminė Saratove garsią kviečių selekcininkę, kuri gauna 130 rublių pensiją, gyvena name be patogumų ir 5 km iki parduotuvės važinėja dviračiu. Visas savo laiku gautas premijas ir honorarus ji iššvaistė mokykloms, ligoninėms statyti, nesusitaupė nė rublio. Tada selekcininkai nuvijo mintį, kad ir jų laukia panašus likimas.
Per savo praktiką dr. A.Ryliškis vienintelį kartą gavo autorinį honorarą (rubliais) – tuomet, kai britai įsigijo juodųjų serbentų veislės 'Svyriai' licenciją. Honoraras buvo trijų mėnesių atlyginimo dydžio.
Apmaudu, bet sodo selekcijos produkcija, kaip ir audio-videoprodukcija, dabar plinta nekontroliuojamai. Tai reiškia, kad autoriui kūryba yra nuostolinga. Veislių kūrėjas pateikia vaizdingą pavyzdį. Tarkime, keli mokslo darbuotojai, pasiskolinę milijoną, įkuria laboratoriją ir sukuria labai gerą bulvių veislę, kuriai nepavojingas nei koloradas, nei maras. Vos pradėjus platinti sėklą, ji piratiniu būdu per 2-3 metus paplistų po visą Lietuvą. O kas laukia autorių, nesugebėjusių grąžinti skolos bankui? Kalėjimas?
Lietuvoje neatsirado Ulugbeko
- Turbūt geriausia būtų, jei selekcinę veiklą iš tėvų perimtų vaikai. Jūs užauginote dvi dukras ir sūnų, tačiau nė vienas iš jų nepasekė Jūsų pėdomis.
- Du vaikai buvo pasirinkę sodininkystę, bet pamatė, kad nieko neišeina, ir nuėjo į samdomus darbus. Labiausiai man gaila jauniausiojo. Buvome susitarę, kad padirbės ir eis mokytis. Per porą metų prarado norą mokytis.
Ir kitų mano pažįstamų selekcininkų vaikai, su kuriais kalbėjau, pasibaisėję mokslo darbuotojų dalia: Algirdo Lukoševičiaus, Ipolito Štaro. Pastarojo dukra bandė tęsti tėvo darbus, bet buvo bejėgė prieš tą mašiną – ten tiek prisiplakėlių, kurie gyveno iš to, kad selekcininkas kažką kuria. Viskuo turėjai pasirūpinti pats – augalų priežiūra, duomenų rinkimu, įvertinimu.
- Pažįstate daug gabių selekcininkų, kurių likimai nelaimingai susiklostė dėl to, kad jų talentas ir darbas tinkamai neįvertinamas.
- Deja, intelektu valstybė absoliučiai nesirūpina. Uzbekų tautos ir kalbos pradininku laikomas Samarkando valdovas Ulugbekas viduramžiais įkūrė mokyklą, kurioje subūrė garsiausius pasaulio astronomus, matematikus. Tačiau Ulugbekas mirė, ir mokslininkai išėjo iš miesto. O kai Ulugbeko nėra, mokslininkas turi būti apsigimęs fanatikas.
Rojaus įkūrėjas, selekcininkas ir pomologas A.Hrebnickis paskutinę savo gyvenimo vasarą, vokiečiams užėjus (1941 m.), vaikščiojo registruodamas iššalusius vaismedžius. Taigi ne sau – Lietuvos ateičiai. Pašiepiamas neraštingų kaimiečių, priverstas būti eiliniu artoju, negavęs profesoriaus etato Varšuvos aukštojoje sodininkystės mokykloje. Nelaiminga dalia. Iki Lietuvos, kuriai jis visą gyvenimą paskyrė, sienos nuo Rojaus tetrūko 10 kilometrų.
- Ko, Jūsų manymu, trūksta, kad kuriantis žmogus pasijaustų visavertis, orus?
- Įstatyminės bazės. Jokios mokslo reformos nebus, jei mokslininkas neturės tokios formos lėšų, kaip mokinio krepšelis, bet jį tvarkys ne mokymo skyrius, ne mokykla, o jis pats. Žinoma, tie pinigai turi būti skirti ne pravalgyti. Reikėtų laimėti konkursą.
Kita kalba - augalų veislių apsauga. Mes neturime tokio įstatymo, kokį turi veterinarai. Įstatymas visai menkutis. Deja, įstaigų teisės saugomos labiau negu autorių. Kai prie veislių pavadinimų nelieka autorių pavardžių, jos lieka niekinės. Ne veisles reikia saugoti, bet autorius.