Šį straipsnį paskatino parašyti nesenai Rusijoje pasirodę pranešimai apie neva unikalius rusų mokslininkų ir kariškių pasiekimus išvedant vilko ir šuns hibridus.
Pirmiausia pranešimai šia tema pasirodė Sergejaus Družko vedamoje televizijos laidoje "Nepaaiškinama, bet faktas". Kalbėdamas apie gyvūnų mutacijas laidos autorius kaip vieną iš baisių atvejų paminėjo ir vilko bei šuns hibridus. Su tokiais šūkiais - "Rusijos mokslininkams pirmiesiems pavyko priversti vilką tarnauti žmogui!" laidos vedėjas nužingsniavo nelabai pagrįstų sensacijų keliu ir pateikė "kraupių" vilkašunių kraugeriškumo bei neklusnumo faktų.
Bet ar tikrai šie hibridai tokie pavojingi?
Tikrai nepaneigiamas faktas, jog Rusijoje kinologai bando išvesti naują vilko ir šuns hibridą. Apie tai nesenai rašė dauguma Rusijos dienraščių. Žinutės buvo trumpos ir skambėjo maždaug taip:
Permės vidaus reikalų kariuomenės institute sukergus vilkę su šunimi pavyko išvesti unikalią vilkašunių veislę. Iš savo laukinių protėvių gyvūnai paveldėjo puikią uoslę, iš naminių - meilę žmonėms.
Unikalios veislės protėviais tapo vilkė Naida ir vokiečių aviganis Baronas. Iš vados mokslininkai atrinko stipriausios psichikos šunyčius ir sudarė naują porą. Dabar ten jau gyvena trečia vilkašunių karta. Instituto veislyne yra aštuoni gyvūnai, kurių gyslomis teka 50-70 procentų vilko kraujo.
Kasdien vilkašuniai intensyviai treniruojasi ir rodo puikius rezultatus. Pavyzdžiui, jie gali per 3-4 minučių treniruočių salėje surasti "nusikaltėlį", o šuo su tokia užduotimi susidoroja tik per 15-20 minutes, kadangi chaotiškai blaškosi po visą patalpą ir daug laiko sugaišta tyrinėdamas vietovę.
Vilkašunis apeina vieną ratą, nustato kontrolinius taškus ir akimirksniu suranda pasislėpusį žmogų, narkotikus ar sprogmenis.
Vilkašuniai, kaip tvirtina jų dresuotoja Olga Galperina, tiesiog dievina darbą. Kai išeina į mokymų aikštelę, net dantimis kalena iš nekantrumo - taip jiems norisi kuo greičiau atlikti užduotį.
Taigi, dvi nuomonės – vienoje naujienose vilkašuniai žiaurūs ir agresyvūs, kitoje – puikūs tarnybiniai šunys su ypatingai gera uosle ir meile žmogui. Kaip yra iš tikrųjų?
Vilkašuniai – kas yra kas?
Pirmiausia, kalbant apie vilkašunius reiktų išsiaiškinti, kas jais laikoma apskritai. Logiškai mastant tai tūrėtų būti šuns ir vilko hibridai, tačiau vilkašuniais kartais vadina ir sulaukėjusius šunis.
Tikrasis vilkašunių giminės medis, kinologų nuomone, turi kelias šaknis. Pirmiausia tai - sulaukėjusių šunų palikuonys, sugebėję išgyventi ir prisitaikyti prie miško sąlygų. Iš kur atsiranda sulaukėję šunys? Kai kurie dėl staiga prabudusio kraujo troškimo ir instinkto rizikuodami gyvybe pabėga į protėvių gimtinę. Susidūrę su vilkų gauja patinai žūsta, o patelėms likimas maloningesnis. Be to, vilkai poruojasi dukart per metus - skirtingai nei prijaukinti jų giminaičiai.
Kiti sulaukėję šunys - žmogaus beširdiškumo aukos, mieli šunyčiai, kadaise glostyti ir popinti, o vieną dieną išaugę tapę nebereikalingi ir išvežti į mišką, kad kelio namo neberastų. Ten jie dažniausiai tampa labiau prisitaikiusiųjų maistu, o išlikusieji buriasi į gaujas, egzistuojančias griežtos hierarchijos bei drausmės principu: sugeba į spąstus įvilioti ir nužudyti briedį, šerną.
Tokios "kompanijos" margos, ir būtų juokinga, jei nebūtų liūdna matant, kaip greta kilmingo dogo žingsniuoja paprastas kiemsargis, taksas, foksterjeras, keli aviganiai. Liūdna ir baugu, kadangi visi jie žmogaus jau nebekenčia.
Tačiau tokių gaujų elitas - tie, kurie gimę iš šunų, bet laisvėje. Superelitas - šuns ir vilko palikuonys, kurie ir turėtų būti vadinami tikraisiais vilkašuniais.
Yra ir antras tikrųjų vilkašūnių giminės medis, prasidedantis kinologų veislynuose. Šiuo atveju irgi kryžminami vilkai su šunimis, tik kruopščiai parenkami partneriai ir bandoma išvesti reikiamų savybių šunų rūšis.
Nepriklausomai nuo giminės medžio, kuo labiau persipina sulaukėjusių šunų ir vilkų genealogija, tuo nuostabesnių savybių įgauna jų palikuonys. Tai suprantama: išlikti būtina. Tokie padarai nebebijo žmogaus, stojus nakčiai drąsiai žengia į kaimus ir priemiesčius su viltimi rasti ką nors ėdamo šiukšlynuose. O dienomis grįžta į miškus, žengia vilkų keliais, bet ir ten jiems žmogus nebaisus.
Per medžioklę su vėliavėlėmis vilkui raudonas skudurėlis - neįveikiama kliūtis, todėl jis užmoka gyvybe, o vilkašuniams - niekas. Jie dar ne to matę.
Vilko medžioklės instinktai, mokėjimas išgyventi ir šuniškas gudrumas, žmogaus bei jo įpročių žinojimas padarė vilkašunius pavojingais žvėrimis.
Vilkašūniai laisvėje - "Psichai" ar keršytojai?
Kai kalbama apie laukinius vilkašunius paprastai nesigilinama kokiai kategorijai jie priklauso – ar tai elitiniai vilkų ir šunų palikuonys, ar tiesiog sulaukėję neaiškios kilmės hibridai. Dabar baigia įsigalėti tendencijos – visi neaiškūs ir liūdnai pasibaigę nutikimai priskiriami vilkašuniams. Tad natūraliai formuojasi apie juos negatyvi nuomonė.
Yra nuomonių, kad hibridai - visada "psichai". Vilkai žmonių nepuola, nebent būtų perbadėję, kai per medžioklę nė pelės nepagauna. Keista matyti, ką po savęs palieka vilkai žmogėdros, tačiau bent jau aišku, kodėl jie taip elgėsi. Vilkas žudo savotiškai: įsmeigia iltį į kaklą ir perpjauna kaip peiliu. Jei bus sotus, kitą kartą žmogaus nepuls.
Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Žitomiro rajono Paripsos kaime buvo rastas žmogus pergraužta gerkle. Greta buvo matyti pėdsakai, tačiau medžiotojai nepripažino juos esant vilkų: atrodė keistai, o ir vietos vilkų gauja tuo metu buvo toli nuo minėtosios vietos. Šunininkai irgi gynėsi - atseit tai kas, kad pėdos panašios, yra "nešuniškų niuansų". Ir kinologai, ir medžiotojai kaltę vertė vilkašuniams.
Daugiausia tokių padarų sutinkama Europoje ir Amerikoje. O gal paprasčiausiai ten daugiau apie tai rašoma. Aukoms tik pergraužta gerklė - niekas jų ėsti nesiruošė. Arizonos valstijoje taip žuvo penki vaikai, netoli Vašingtono - vyras. Nelaimingojo galva buvo nugraužta ir kėpsojo atskirai nuo kūno, prie kojų.
Paprastai po tokių publikacijų mokslininkai imasi kaltinti "žurnaliūgas" nekompetentingumu - nė vienas šuo negali perkąsti žmogaus stuburo kaulų. Tačiau ir tarp mokslininkų susidarė dvi grupuotės: vieni tvirtina, kad hibridų-monstrų nebūna, kiti kalba apie hibridų nesugebėjimą išgyventi, atseit pirmoji palikuonių karta bus sveika, o jų vaikai ir vaikaičiai ligoti. Treti įsitikinę, kad vilkašunių priemiesčiuose devynios galybės, tik žmonės vadina juos kiemsargiais, net į namus pasiima, o agresyvesnius ir ne tokius patiklius iš karto apšaukia vilkašuniais.
Rusijoje žinomas atvejis, kai griovyje prie automobilių magistralės gyveno visa tokių hibridų šeima. Ne tik vilkas, kalė ir jų vaikai, bet ir jų palikuonys iki trečios kartos. Autobusų vairuotojai sustodavo šalikelėje, kad numestų jiems maisto, o vilkašuniai išbėgdavo ir vizgindavo uodegas...
Rusijos zoologai tvirtai įsitikinę, kad vilkas ir šuo - skirtingos rūšys, šimtą tūkstančių metų besivysčiusios atskirai. Amerikiečių genetikai tarp jų nemato skirtumo - nebent tik tokį kaip tarp baltojo žmogaus ir juodaodžio. Taigi išeitų, kad šuo - tik kitokios "rasės" vilkas.
Nusakyti, kaip elgsis sulaukėjęs vilkašunis, gimęs ir užaugęs laisvėje – išties pasakyti sunku ir šie gyvūnai mažiausiai prognozuojami. Daug kas priklauso nuo paveldėto genotipo ir augimo sąlygų, tačiau vienareikšmiškai jie kur kas mažiau nusakomi nei kad tikrieji vilkai. Tad sutikti peralkusių vilkašunių gaują gali būti gana pavojinga. Apie tai pravartu žinoti ir Lietuvoje keliaujantiems poilsiautojams – tokių sulaukėjusių šunų miškuose daugėja – daugeliui miesto gyventojų tai labai patogi priemonė atsikratyti nusibodusio augintinio.
Kai kur jau pastebėtos ir tokių šunų gaujos, nors užpuolimo atvejų nepasitaikė. Bet kaip elgsis jų palikuonys – labai sunku pasakyti. Tad sulaukėję vilkašuniai pasitikėjimo daug nekelia. O kaip su tikraisiais, kinologų veislynuose užaugintais vilkų ir šunų hibridais?
Kalbant apie tikruosius vilkašunius arba vilkšunius, reiktų išskirti dvi pagrindines jų rūšis. Tai čekų (čekoslovakų) vilkšuniai ir Zarloso vilkšuniai.
Vilkiškieji čekų šunys Lenkijoje esančiame veislyne jau daugelį metų auginami vilkų ir vokiečių aviganių hibridai. Net veislė registruota - čekų vilkšunis. Kaip tai galėjo nutikti, jei užsienyje tokie kryžminimai buvo uždrausti?
Vilkšunių istorija prasidėjo 1955 metais, kuomet Karelas Hartlas armijai priklausančiame veislyne Libejovicuose (dab. Čekija) sukryžmino vilkę Britą su vokiečių aviganiu Cezar z Brezoveho haje. Taip atsirado trys palikuonių kartos. Pirmoji leidosi šiek tiek dresuojama, tačiau viršų ėmė vilko kraujas: vilkšuniai buvo baikštūs, vis taikydavosi pabėgti, elgėsi agresyviai.
Taigi atrinktieji pirmosios kartos palikuonys vėl buvo kergiami su rinktiniais vokiečių aviganiais. Gimę mišrūnai buvo labai panašūs į vilkus: tokių pat proporcijų, kaukolės formos, kailio spalvos bei struktūros. Iš vilkų jie paveldėjo jėgą - nubėgę 100 kilometrų, po trijų keturių valandų vėl tapdavo žvalūs.
Beje, vokiečių aviganiai, nubėgę pusšimtį kilometrų, maždaug pusę paros ilsisi. Vilkšuniai buvo geriau prisitaikę prie aplinkos, greičiau ir geriau orientavosi.
Tik penktoji vilkšunių karta pasirodė esanti tinkama kaip tarnybiniai armijos šunys. Projektas, prie kurio plušėjo saujelė atsidavusių kinologų, buvo remiamas bolševikų valdžios. Būtent ji norėjo gauti superšunį bėgliams iš socialistinės šalies gaudyti.
Projekto pabaigoje gauti vadinamieji čekų vilkšuniai išties turėjo tokių bruožų, kurių reikėjo kovojant su priešais: buvo stiprūs, ištvermingi, turėjo geresnę regą, uoslę, stiprų sąkandį ir gerą orientaciją. Be to, išsaugojo vilko kailio sidabriškumą ir įžambias gintarines akis, juose liko užkoduota stipri jungtis su gauja, su tuo, kuris jį užaugino, todėl jie neklausydavo naujų šeimininkų.
Būtent dėl to vilkšuniai ir netiko saugoti socializmo sienos. Reikėjo, kad jie prisirištų prie žmogaus, tačiau kai kurie vis dar buvo pernelyg agresyvūs su nepažįstamaisiais, pasirodydavo ir kitokių itin vilkiškų bruožų. Šunys likdavo ištikimi tiems, kurie juos augino, dresavo, o naujokėlius „pasiųsdavo“ kuo toliau - neklausė komandų, dresuoti tekdavo iš naujo.
1966 metais suderintas pirmasis čekoslovakų vilkšunių standartas, pradėta derėtis dėl jų registravimo šunų veislių knygoje. Subrendo idėja steigti ir veislės mylėtojų klubą.
Atlikta pirmoji veislės apžiūra, kurioje dalyvavo 30 šunų, buvo pakviesta speciali komisija, vadovaujama tarptautininės kategorijos teisėjo Odvarkos. Tačiau jo atsainus požiūris, „spaudimas iš viršaus“ ir vokiečių aviganių savininkų neapykanta vos nesužlugdė jaunos šunų veislės. Dėl to susidomėjimas veisle sumenko, o 1971 m. dabartinėje Čekijoje apskritai buvo nutrauktas jų veisimas.
Tačiau ne visi veisėjai pasidavė – kai kurie ir toliau tęsė savo darbus. Čia reikia paminėti Frantiską Rosiką – jo didelių pastangų dėka čekoslovakų vilkšuniai išliko iki mūsų dienų.
Dėl neigiamo visuomenės nusistatymo ir veislės ignoravimo F.Rosikas netgi buvo priverstas kaitalioti savo veislyno vietą. Prieš pat galutinį šių mišrūnų likvidavimą (turbūt nereikia aiškinti, kokie žiaurūs būna žmonės) pasisekė išgelbėti kai kuriuos gyvūnus ir slapta pergabenti juos į Slovakiją.
Slovakai ne tik išsaugojo vilkšunius, bet ir sustiprino šią veislę, sudomino ja civilius veisėjus. Hartlas, Rosikas bei jų pagalbininkai surinko pakankamai gausų veisėjų būrį, kad įkurtų Čekoslovakų vilkšunių mylėtojų klubą.
1981 m. jie gavo leidimą įrašyti turimus mišrūnus į veislinių šunų knygą ir įkurti klubą. 1982 m. čekoslovakų vilkšunis pagaliau buvo pripažintas nacionaline šunų veisle.
Klubo įkūrimo metu į veislės knygą įrašyti 56 slovakų ir 10 čekų šunų. Pirmoji čekoslovakų vilkšunių klubo paroda bei veislės apžiūra įvyko 1982 m. lapkričio viduryje Bratislavoje - pademonstruoti 9 šunys ir 8 kalės. Iš jų tik du įvertinti „puikiai“ (REP z Pohranični straže (šuo Nr.1) ir CMUKA z Pohranični straže).
Po 1989 06 13 Tarptautinės kinologų federacijos posėdžio, įvykusio Helsinkyje, čekoslovakų vilkšunis pripažintas tarptautiniu mastu. Vėliau, pasidalijus Čekoslovakijai, veislės pavadinimas nepakito, tačiau patronatas atiteko Slovakijai. Paskutinį kartą čekoslovakų vilkšunių standartas papildytas 1999 metais.
Čekų vilkšuniai labiau primena vokiečių aviganį, užauga iki 75 cm aukščio, sveria maždaug 45 kilogramus. Jie beveik neloja, emocijas reiškia vilkišku inkštimu ir skalijimu. Jų charakteris labiau vilkiškas nei šuniškas, todėl šunyčiai jau nuo pat mažens pratinami prie žmogaus bei atitinkamos aplinkos. Jei to nepaisoma, vilkšunis lieka baikštus ir nepatiklus.
Auklėjant mažuosius vilkšuniukus reikia vengti kietos rankos principo - jie labai jautrūs ir to neištveria, susvetimėja, tarsi susigūžia vilkiškame savo kiaute.
Čekijos vilkšuniai labai ištvermingi, puikiai seka pėdsakais, greit atsigauna po didelių krūvių. Tačiau jie nepakenčia buko mokymosi - nuobodulys didžiausias jų priešas. Todėl ta veislė nelabai tinkama kaip tarnybiniai šunys.
Jie puikesni palydovai per ilgas iškylas, važiuojant dviračiu, per speigą ir karštį. Tik reikia saugotis ir neprileisti arti svetimų šunų, nes vilkšunių medžioklės instinktas gali pabusti bet kada ir prasidės peštynės.
Šiaip tie padarai nėra agresyvūs, niekada nepuola pirmi, o atsitraukia ir mūru stoja priešais savo šeimininką, kurį pasiryžę ginti iki paskutinio atodūsio.
Paklusnumas (kai JIS to nori), savarankiškumas (JAM tai svarbiausia), aktyvumas (JIS pirmas), gudrumas ir reakcija (išskirtinė JO savybė) - šie bruožai apibūdina čekoslovakų vilkšunį. Tai puikus namų bei žmogaus sargas, ištvermingas sportininkas, gelbėtojas, „kariškis“, stiprus darbinis šuo. Greitas, elegantiškas, lengvai juda. Ryšys tarp čekoslovakų vilkšunio ir jo globėjo paremtas partneryste, ne aklu atsidavimu, būdingu kitoms šunų veislėms. Štai kodėl mažą vilkšunį reikia auklėti kuo anksčiau, nuo 8 gyvenimo savaitės. Čekoslovakų vilkšunių psichika subręsta 2-3- ais arba net 4-tais gyvenimo metais. Jų nenoras tapti pavaldiniais iš pradžių reikalauja daug kantrybės, bet užtat pasiekiama puikių rezultatų - tarpusavio supratimas, tarnybos ir dresūros pasiekimai.
Reikia pabrėžti, kad čekų vilkšunių griežtai nerekomenduojama imtis auginti pradedantiesiems šunų mėgėjams, antraip galima padaryti nepataisomų klaidų. Suaugę vilkšuniai, skirtingai nei dar maži šunyčiai, neturi bijoti svetimų.
Jų negalima ilgai palikti vienų namuose - nuobodulys yra baisiausias jų priešas. Tam, kuris jų negerbia, vilkšuniai nedirba. Jie atsuka uodegą ir... papūsk. Elgiasi kaip vilkai: jei tu ne vyriausias gaujoje, kokio galo turėčiau tavęs klausyti. Kad išvengtų nemalonių situacijų, sugeba išsigalvoti įvairiausių taktikų. Bet jei šeimininkas ar dresuotojas tvirtos valios ir neparodo bijantis, vilkšunis puikiai įsisavina viską, ko mokomas. Tačiau ta, kad iš augintinio išaugtų nuostabus draugas, reikia puikiai išmanyti ne tik šunų, bet ir vilkų elgesį, o darbui su juo skirti ištisas dienas.
Čekoslovakų vilkšunį negalima auginti vien voljere arba uždarame kieme, izoliuotą nuo žmonių, tik su kitais augintiniais - ryšys su kitais šunimis bus stipresnis negu su žmonėmis, sustiprės vilkiškas baikštumas. Ši baimė neturi nieko bendra su standarte minimu nepasitikėjimu svetimais.
Todėl su jaunu vilkšuniu reikia lankytis įvairiausiose vietose, „įrodyti“ jam, kad visur su žmogumi saugu. Būtina supažindinti ir su ypatingomis situacijomis (transporto eismu, liftais ir kt.). Jeigu šių reiškinių čekoslovakų vilkšuniai nepažins būdami jauni, gali tapti baikštūs.
Zarloso vilkšuniai
Ši šunų veislė pavadinta ją išvedusio selekcininko Lenderto Zarloso vardu. 1930 metais buvęs laivo virėjas, kinologas mėgėjas iš Olandijos Leendert Saarloos (1884-1969), stokojantis teorinių genetikos žinių, bet turintis daug drąsių sumanymų, sukryžmino zoologijos sodų vilkus su vokiečių aviganiais. Veislės pradininkai - vilkė Fler ir vokiečių aviganis Herard van Franzenum.
Nyderlandų mokslininkas norėjo išvesti tokią šunų veislę, kuri neturėtų jokių degeneracijos požymių ir būtų atspari visokiausioms ligoms. Per kelerius metus jie susilaukė 28 šunyčių, tačiau Zarlosas tik tris atrinko kaip tinkamus antrajam kergimui. Jie buvo sukryžminti su tuo pačiu tėvu - vokiečių aviganiu. Vilkų kraujo liko ketvirtadalis. Saarloos juos vadino Europos vilkšuniais, bet praėjus 6 metams nuo kinologo mirties ir FCI pripažinus šią veislę (Nr. 311), jie pavadinti Saarlooso vilkšuniais. Veisėjo būta labai užsispyrusio ir kruopštaus žmogaus.
Šuniukus jis ne parduodavo, o dovanodavo, pasilikdamas teisę kontroliuoti auginimą ir dresūrą. Saarloos nekreipė dėmesio į raginimus tobulinti vilkšunių išvaizdą.
“Vilkas turi likti vilku!” - teigė jis. Per šią veislę jis siekė suartėti su gamta, apsaugoti augintinius nuo įgimtų ydų, nesugadinti vilkiško charakterio.
Saarlooso vilkšuniai - retenybė. Dėl itin patiklaus būdo Zarloso vilkšunis yra labai ištikimas naminis šuo. Jie neprarado vilkų išorės ir būdo bruožų: baikštūs, atsargūs, greiti, bėga tarsi plaukte plauktų oru neliesdami žemės (tobuli užpakalinių galūnių “kampai”!). Stiprus gaujos instinktas, todėl negali ilgai būti be šeimininko.
Tokį šunį laikyti ir dresuoti gali tik valingas žmogus, kitaip sakant, reikia pelnyti vilko pagarbą. Kalių ruja kaip vilkių, partnerį pasirenka tik pačios, todėl prievarta “jaunikio” neįpirši.
Kai kurie Zarloso vilkšuniai dirbo aklųjų vedliais, policijoje, gelbėtojais ar pėdsekiais.
Nyderlandų gelbėjimo tarnyba tokius šunis sėkmingai naudojo skęstantiesiems ar katastrofų aukoms gelbėti. Deja, dabar jų tarnyba baigėsi - tie šunys beveik nebeveisiami, nes daugeliui žmonių nepatinka jų išvaizda. Kailis - nuo pilkos ir rusvos iki beveik baltos spalvos, gausi pavilnė, intensyvus sezoninis šėrimasis.
Aukštis ties ketera - 70 cm, svoris 36-41 kg. Populiariausias, žinoma, tėvynėje Olandijoje (per metus užregistruojama 50-60 vilkšuniukų), bet jų turi ir vokiečiai, prancūzai, belgai. Parduotų į užsienį šuniukų tolesnį gyvenimą stebi ir veisimą griežtai kontroliuoja Olandijos veisėjai.
Vietoj epilogo
Taigi, kokie iš tikrųjų yra vilkašuniai? Priklauso nuo to, iš kokios pusės žiūrėsi – sulaukėję jie iš tiesų tampa neprognozuojami, tačiau prižiūrimi ir dresuojami – tai sunkiai pakeičiami gyvūnai. Atrodo, jog vilkų vietą miškuose su laiku gali pakeisti žymiai „atsparesni“ civilizacijai gyvūnai – vilkašuniai. Jau dabar matyti, jog jie paveldėjo geriausias vilkų ir šunų savybes, kurios atgręžtos prieš žmogų gali tapti labai pavojingos.
Tačiau tenka pripažinti, jog šiuos gyvūnus, kad ir kokie jie būtų, tiesiogiai ar netiesiogiai, bet sukūrė pats žmogus. Tad ir teks su savo kūriniais išmokti sugyventi...
