Jeigu prisiminsime kitus mūsų gyvenimo pavasarius, atrasime, jog kažkada balandžio mėnesį yra tekę net per ledokšnius braškėti, per sniegus bristi, o kartą – net basiems lakstyti. Šiemet, atrodo, pavasariui gyventi buvo taip lengva, kad jis tiesiog pavargo nieko neveikdamas. Kad tokios mintys kyla ne šiaip sau, rodo kai kurie paukščiai – antai kurtiniai jau bandė groti sausio pabaigoje, todėl dabar jų tuoktuvės visai prigeso, vyksta lyg be didelės meilės.
Po šaltos ir ilgai trukusios žiemos jie pavasario šilumą sutikdavo labai energingi, skubėdavo ne tik groti, bet ir šėlti, kautis tarpusavyje. Tokie patys pavargę ir tetervinai – jų burbėjimas pamiškėse ne toks garsus, ne toks ugningas. Tiesa, taip kalbame tik apie tuos paukščius, kurie yra sėslūs ir nelabai jautrūs žiemos išbandymams.
Sušvelnintas pavasario gimimo scenarijus
Gamta lyg kartoja sušvelnintą pavasario gimimo scenarijų. Žinoma, gera skleisti žiedus ir lapus, kai jų nepakanda šalna, gera drugiams skraidyti, kai jų neblaško šaltas vėjas ir negresia nežinia iš kur pabirsiančios snaigės. Net ir bitės kaip niekada anksti spėjo pasirinkti šių metų maisto - kad nauja bičių karta augtų stipresnė.
Nežinia, ar tai - tik šių metų pavasario ženklai? Juk dabar prie daugelio gamtoje vykstančių reiškinių galima pridėti epitetus - „anksčiausias, neregėtai ankstyvas“ ir panašius. Antai balandžio pradžioje į Lietuvą sugrįžo kuoduoti, margaplunksniai kukučiai, šelmeninės kregždės – taip anksti jų niekada nebūdavo. Balandžio 9 dieną į pievas savo geltonpūkius jauniklius išsivedė pilkosios Žuvinto žąsys. Vadinasi, jų kiaušiniai buvo padėti vasario pabaigoje. Tuo metu jau perėjo krankliai, o Kuršių nerijoje buvo padėti pirmieji kormoranų ir pilkųjų garnių kiaušiniai. Tačiau kad žiemą pradėtų perėti žąsys - labai keistas dalykas. Jas aplenkė tik naminės pelėdos, Vilniuje savo jauniklius iš lizdų išvedusios kovo pirmą dieną.
Gamta pažadina visus
Pavasarį nebūna tinginių – nežinoma gamtos jėga pažadina visus. Balandžio saulutė iš žiemos priebėgų išviliojo driežus, angis, žalčius. Angys bando atsigauti besišildydamos ir tykodamos pirmojo grobio tarp pernykščių lapų, ant rudų viksvų kupstų. Ropliai bei varliagyviai pavasarį maitintis pradeda tik tada, kai patys pakankamai sušyla – ne be reikalo juos vadiname šaltakraujais, priklausomais nuo oro temperatūros. Neseniai iš Vilniaus krašte esančių Sužionių žmonės pranešė apie žalčius, jų žodžiais – kaip niekada gausiai pasirodžiusius po žiemos ir užplūdusius visą miestelį. Man neteko nuvažiuoti ten, tačiau nesunku įsivaizduoti, kad žalčiai skubėjo šildytis prieš saulutę ir ieškojo kuo sausesnių vietų.
Tokios vietos - namų užuovėjose, ant pamatų, malkų rietuvių. Žalčiai prie sodybų – ne naujiena, aš užaugau tokioje aplinkoje ir manau, kad netgi smagu turėti tokius kaimynus. Jie nieko blogo nedaro, nebent nutveria kokią pelę. Jei žmonės jiems pradeda trukdyti, žalčiai pasitraukia į atokesnes vietas. Tiesa, galima juos ir patiems išnešti – paimti rankomis arba grėbliu, lazdele ir įdėti į kibirą. Žalčius reikėtų išleisti sausoj pamiškėj, netoli pelkės – čia jų mėgstamos vietos, čia jie randa maisto. Jeigu staiga atvėsta, pasisuka šiaurys, žalčiai ir angys gali nesuspėti pasislėpti – kai kada juos, sustingusius ir nejudrius, nutveria krankliai, suopiai, lapės, mangutai, šernai.
Į nerštavietes skuba varlės
Balandžio viduryje į nerštavietes skubėjo rupūžės ir rudosios varlės – pievinės bei smailiasnukės. Jų kelias visada būna pilnas pavojų ir rizikos, nes nuo žiemojimo vietų iki balučių, paežerių gali būti net apie kilometrą. Ikrų pilnos, apsunkusios ir po žiemos dar mažai judrios varlės keliauja neįtikėtinai veržliai.
Dar nuostabiau yra tai, kad šį pavasarį jos nesimaitino, gyveno pernai sukauptos energijos ištekliais. Pasiekusios balutes, jos kvarksėjo, vaikėsi viena kitą, tačiau dabar jau viskas baigėsi – vandens paviršiuje plūduriuoja ir prieš saulutę šildosi ikrų gniutulai. Varlės paliko nerštavietes ir vėl iškeliavo į sausumą – reikia skubėti maitintis, atgauti jėgas.
Ežiukams keliai – neįveikiamos kliūtys
Po žiemos atgijo ir ežiai – gaila, bet paprastai apie juos sužinome tik pamatę suvažinėtus ant kelių. Keliai – sunkiai įveikiamos kliūtys ežiams, varlėms ir žvėreliams: keliaudami jie tampa žmonių pakeistos aplinkos aukomis. Kai kada tokių žūčių išvengti būna neįmanoma, tačiau kartais tam pakaktų mūsų jautrumo, atidumo ir meilės viskam, kas gyva.
Parskridę gandrai tvarkosi savo lizdus. Užverskite galvas ir pasižiūrėkite, ką veikia raudonsnapiai jūsų kaimynai. Jie dažnai stoja ant lizdo krašto ir kleketuoja, švelniai sveikina vieni kitus. Dabar gandrienė jau yra padėjusi kiaušinius, o gandras jai atneša žolių kuokštų, kitų minkštų medžiagų lizdui taisyti. Peri jie abu, pasikeisdami, tačiau daugiau laiko lizde praleidžia gandrienė. Taip jau turi būti, taip jiems abiem tinka.
Džiaugsmą dovanoja mažas paukščiukas
Suvalkijoje jau laukai žaliuoja, soduose žydi slyvos, migdolai, persikai. Miškuose prasiskleidė ievos, avietės, serbentai. Girios gilumoje visur tik žalia spalva. Pakeli galvą – o ji kyla vis aukštyn, į medžių viršūnes. Kažkur ten aukštai, tarp besiskleidžiančių lapelių, straksi mažutė pilkoji krosnilinda – vos keletą gramų sveriantis paukščiukas. Straksi ir gieda, pinksi – kiek džiaugsmo paukščiuko gyvenime, kiek jo jis dovanoja mums!
Nieko keisto – juk jau balandžio pabaiga, pats pavasario įkarštis.
