Geležies sulfidas paskatina neorganinių junginių molekules greičiau reaguoti tarpusavyje ir sudaryti organines molekules. Kai kurios bakterijos tuo aktyviai naudojasi. Karšti geležies sulfido šaltiniai yra ir puikus sudėtingų organinių junginių sintezei reikalingų žaliavų: amoniako ir angliarūgštės šaltinis. Dėl didelės geležies sulfide susidariusių elementarių organinių junginių koncentracijos vyko susijungimai į sudėtingesnius junginius, vėliau atsirado baltymai ir medžiagos, galinčios perduoti genetinę informaciją.
Jei aplinkoje nebūtų buvę tokių patogių akmeninių “ląstelių”, tos medžiagos paprasčiausiai būtų išsibarstę vandenyje, mano W.Martinas. Jis tikisi atkurti aplinką, kurioje, jo teigimu, radosi gyvybė ir pamėginti atkartoti tai laboratorijos sąlygomis.
Daugelis biologų skeptiškai įvertino naująją teoriją, sutikę tik su tuo, jog geležies sulfidas galėjo turėti tam tikrą reikšmę gyvybei palankioje aplinkoje. Tačiau jie kritikuoja nepaaiškintą grandį tarp paprastų ir sudėtingų organinių junginių. “Pagrindinė problema - nepaaiškinama, kaip, kur ir kodėl atsirado tokios molekulės kaip enzimai” - sako Šveicarijos biochemikas Pieras Luigi Luisi.
W.Martino ir M.Russello nuomone, gyvybė “išlindo iš porų” kai evoliucijos procese atsirado ląstelių sienelės. Jie nurodo, kad dvi pagrindinės primityvių organizmų grupės: bakterijos ir archebakterijos turi visiškai skirtingą ląstelių sienelių struktūrą. Jų teigimu, tai liudija, jog šios grupės išsivystė nepriklausomai viena nuo kitos, o tai reiškia, kad gyvybė Žemėje atsirado du kartus.
