Gamta baudžia
Čia dera kalbėti ir apie kitokią, žmogaus kūno ir dvasios santykius atspindinčią ekologiją, nes nuo pastarosios esmingai priklauso žmogaus santykiai su gyvenamąja aplinka. Žmogaus netikusį elgesį gamtoje lemia jo moralė, nežabotas egoizmas, materializmas, vartotojiškumas, nepaisymas pavyzdžių ir pamokų, kurias pateikia pati gamta.
Gamtoje taip pat vyksta „gamyba“, dauginasi augmenija, gyvūnija. Tačiau šioje gamyboje nesusidaro kenksmingų atliekų, jų išvis nelieka – viskas virsta terpe atsinaujinimui arba žeme. Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje prasidėjusi techninė revoliucija, tenkindama nuolat augančius žmogaus poreikius, kuriems, pasirodo, ribų nėra (Dievulis žmogui davė visko, išskyrus „gana“ arba „užteks“), pažeidė harmoningus žmogaus ir gamtos santykius, gamta patyrė žmogaus nemeilę.
Gamta žmogui atsilygina tuo pačiu: plinta naujos ligos, daugėja susirgimų vėžiu, keičiasi klimatas, daugėja žemės drebėjimų su cunamiais, uraganų, audrų, vienur - liūčių, kitur - sausrų ir... braška sąnariai nuo druskų. Žmogaus organizmas pats nebepajėgia apsivalyti nuo taršalų, pasiligoja, o vaistų pramonė, siekdama tik pelno, siūlo vis naujus vaistus ne ligų priežastims šalinti (gamtą „gydyti“), o pasekmę palengvinti, skausmui malšinti.
Liūdnai pagarsėjo tik vienas sąvartynas, kai prie Šiaulių nuodingų atliekų irimo produktai prasiveržė pro pylimą, o tokių didelių ir mažų šiukšlynų, nuolat pamažu teršiančių gruntinius vandenis ir orą, Lietuvoje apstu. Ir liūdniausia, kad šiuolaikinės šiukšlės yra ilgaamžės, dūlėja lėtai, o aplinką nuodija nuolat.
Jei įvertinsime palaidotas vandenynuose ir jūrose nuodingas medžiagas, atominių elektrinių kuro atliekas, atominio ginklo arsenalą pasaulyje, pamatysime, kad mūsų planeta ne tik prievartaujama, bet užminuota minomis, kurių galios užtektų šimtus kartų sunaikinti viską, kas gyva Žemėje.
Ką grąžiname žemei?
Žmogus į Žemę graužiasi kaip trandis į obuolį, iš jos pasiima akmens anglį, naftą, dujas, įvairią rūdą, o Žemei grąžina kenksmingas atliekas. Jau teršiamas kosmosas, kėsinamasi į dangaus kūnus. O Raudonoji knyga nuolat storėja, į ją įrašomi nueinantys į nebūtį gyvūnai bei augalai ir, jei žmogaus elgesys nesikeis, į Raudonąją knygą turės įsirašyti Homo sapiens (protaujantis žmogus), tik žodį protaujantis turės parašyti kabutėse, nes kur, žmogau, buvo tavo protas, kad save pasmerkei nebūčiai?
Atsakymas į šį klausimą glūdi pažyminyje: protaujantis, o ne mąstantis, protas, o ne išmintis, negana to – kūnas, o ne dvasia, buitis, o ne būtis, interesai, o ne idealai, civilizacija, o ne kultūra, biosocialinė būtybė bei ekonominių santykių veiksnys, o ne Dievo paveikslas ir panašumas. Tokią seką padiktavo civilizacija ir techninė revoliucija, ignoruojanti kultūrą, dvasios ekologiją ir evoliuciją.
Buvęs Romos klubo (ekologijos institucija) prezidentas Aurelijus Pecejis knygoje „Žmogaus savybės“ parodė, kad žmonija atėjo prie bedugnės krašto, kad artėjanti pasaulio pabaiga nebėra tik pranašautojų išmonė, o moksliškai įrodomas faktas. Vienintelė iš tokios padėties išeitis, autoriaus ir Klubo manymu, yra paties žmogaus pasikeitimas, vartotojiško elgesio aplinkos atžvilgiu apribojimas, pastangos padarytai žalai taisyti. Anot autoriaus, kenkianti aplinkai gamyba turi būti uždrausta, jokia gamyba negali būti pradėta, jei ji kenksminga aplinkai, nekenksminga gamyba privalo dar taurinti aplinką arba dalį pelno lėšų skirti aplinkai taurinti.
Štai taip: atsisakyti automobilių, atsisakyti pesticidų bei herbicidų, atsisakyti elektros prietaisų (kitame laidų gale dega mazutas arba „dirba“ atomas), atsisakyti... batų, jei jų gamyba kenkia aplinkai. Ar įmanoma tokia techninė kontrrevoliucija?
Mokslininkai į šį klausimą atsako teigiamai. Reikia naudoti alternatyvius energijos šaltinius (saulės, vėjo, vandens energija), atliekų nepaliekančias gamybos technologijas, o daugelio „gėrybių“, kurios sugalvotos tik pasipelnyti, tačiau visagalės reklamos būdu įperšamos kaip būtinos, atsisakyti, nebegaminti, nebevartoti. Ar įmanoma keistis pačiam žmogui, radikaliai keisti savo gyvenimo būdą, ar pakanka paskatų?
Turime atsigręžti
Minėtos Aurelijaus Pecelio knygos tikslas ir buvo parodyti žmonijai, kad ji priėjo bedugnę, kad tik pati pasikeitusi į ją nepaklius. Romos klubas, turintis šimtus mokslinio tyrimo organizacijų visame pasaulyje, nagrinėjančių žmogaus poveikį gamtai, pateikia rekomendacijas, ką reikia nedelsiant daryti, kokių priemonių imtis. Be rekomendacijų, kurių daugelis pasaulio gamybinių firmų jau laikosi, autorius siūlo JTO pavyzdžiu ekologijos problemoms spręsti įkurti tarptautinę organizaciją, kurios sprendimai gamtosaugos klausimais būtų privalomi visoms pasaulio valstybėms. Svarbiausia ir neatidėliotina priemonė – ekologinis žmogaus ugdymas nuo kūdikystės.
Lietuva, pagal gamtines sąlygas laikoma „Dievo užančiu“, deja (nors valstybės vadovą turime pripažintą, patirtį turintį ekologijos specialistą), neišsiskiria iš nemeile gamtai paženklintų šalių. Nuo seno lietuvis per gamtą garbino Kūrėją, iš gamtos sukurtų medžiagų sau statydinosi būstą, gamino maistą, drabužius. Civilizacija ir techninė revoliucija Lietuvos neaplenkė, todėl, poeto pavadinta „ašara Dievo aky“, tapo neskaidri, drumzlina. Jau pasikeitė metų laikų orai, dažniau aplanko sausros ar liūtys, audros ar net uraganai, iš daugumos šulinių pavojinga gerti vandenį.
Metas valstybės vadovams, atsakingiems politikams nuo rūpinimosi savo asmenine aplinka, turtais, pinigais bei malonumais atsigręžti į visų būstą – gamtą, numatyti programas, kaip ją tausoti, taurinti.
