Kilimandžaro kalnas yra Tanzanijos teritorijoje pasienyje su Kenija. Bene labiausiai jį išpopuliarino Ernestas Hemingvėjus 1938 metais pasirodžiusioje novelėje "Kilimandžaro sniegynai", vėliau 1952 metais tuo pačiu pavadinimu pasirodė ir filmas su Gregory Pecku ir Ava Gardner.
Stebėjimais nustatyta, kad nuo 1912 iki 2000 metų Kilimandžaras prarado 80 procentų savo ledynų. 1912 metais, kai pirmą kartą ledynai buvo pažymėti žemėlapyje, jų plotas siekė 12 kvadratinių kilometrų, prieš porą metų - tik 2,6 kilometro.
Pastaruosius pustrečių metų ledynas dar sparčiau nyko - jo pakraštys atsitraukė apie metrą. Be to, ledinė kalno viršūnė nuo 1962 metų pažemėjo mažiausiai 17 metrų.
Daug kas linkęs sieti Kilimandžaro ledynų atsitraukimą su žmogaus veiklos sąlygojamu klimato atšilimu Žemėje. Bet vienas ekspedicijos vadovų, Ohajo universiteto Kolumbuse profesorius Lonnie Thompsonas mano, kad vien šios priežasties nepakanka tokio reiškinio paaiškinimui. Mat šie ledynai katastrofiškai nykdavo ir gerokai seniau. Ledo kernų (išgręžto ledo) mėginių tyrimai rodo, kad atogrąžų regionas yra patyręs mažiausiai tris katastrofiškas sausras: prieš 8300, 5200 ir 4000 metų. Pastaroji sausra truko net 300 metų. Ji užfiksuota Egipto faraonų laikais ir net grėsė jų valdymui.
Prof.L.Thompsonas mano, kad tos pačios priežastys, kurios sukėlė sausras anuomet, gali pasireikšti ir dabar. Tačiau dabar atogrąžų regione gyvena apie 70 procentų Žemės žmonių. "Juos tokio masto reiškiniai paveiktų dramatiškai. Turime atskleisti šias priežastis", - tvirtina profesorius.
Ledynus Kilimandžaro viršūnėje tyrę amerikiečiai surinko duomenų ir apie dulkes. Ledo sluoksnyje, susidariusiame prieš 4 tūkstančius metų, rastas maždaug 3 centimetrų storio dulkių sluoksnis. Tai reiškia, jog tuo metu būta sausros. Vadinasi, ledyne užregistruoti faktai atitinka istorinius.
L.Thompsono ekspedicija gręžė keturių colių (10,14 cm) pločio ir trijų pėdų (91,44 cm) ilgio ledo kernus, kuriuos dėjo į specialius termosus ir nešė žemyn į laboratoriją. Tyrimo duomenis jie paskelbė žurnale "Science".
Mokslininkai dirba dviem kryptimis: vieni iš ledo mėginių tiria praeityje buvusius procesus, kiti - stebi dabartinę ledynų būklę ir sieja su orais; meteorologinius duomenis jie renka kalno viršūnėje įtaisytais meteorologiniais prietaisais.
Masačūsetso universiteto glaciologų grupei vadovavęs Douglas Hardy pabrėžė, jog nereikia skubėti sieti dabartinio ledynų nykimo procesu su žmogaus spartinamu klimato atšilimu. Anot jo, klimato atšilimu galima būtų paaiškinti vidurinių platumų kalnuose esančių ledynų tirpimą, bet ne atogrąžose, kaip Kilimandžaro atveju, kur šilta ištisus metus.