Išdykėliškos išvaizdos didelis pilko kailio šuo akimirksniu sureagavo į durų skambutį ir, nepaleidęs kaulo iš nasrų, nubėgo pasitikti svečio. Pasidėjęs kaulą koridoriuje, svečią pasitiko ir uždėjo jam ant pečių priekines letenas. Sibiro haskis Sniegas taip sutinka kiekvieną užėjusį į svečius.
„Tai nėra namų sargas, jis įsibrovėliui, jei šis taikiai su juo elgtųsi, rankas laižytų, – tikino Sniego šeimininkė kaunietė Evelina. – Gal todėl, kad Sniegui labai patinka kompanija. Kuo daugiau žmonių – tuo geriau. Tuomet jis puola išdykauti, rodyti tai, ką moka.“
Netrukus Evelinos bute pasigirdo ritminga muzika. Jauna mergina pradėjo energingai judėti jos ritmu. Sniegas kiek palūkėjo ir nedelsdamas pasisiūlė į šokio partnerius – atsistojo ant užpakalinių kojų. Šokis neužtruko, nes šeimininkė leipo iš juoko žvelgdama į keturkojo partnerio pastangas. Įsižeidęs Sniegas susirado mėgstamą kaulą ir pradėjo jį įnirtingai graužti. Tačiau tuoj sukluso, kai išgirdo dainuojančią šeimininkę. Mat šiam mėlynakiui Sibiro haskiui labai patinka žemas Evelinos balsas. Beje, Sniegas neįsižeidžia, kai jį šokti pakviečia Evelinos draugas Saulius. Galbūt todėl, kad Saulius suteikia jam galimybę prisiminti tikrąją prigimtį – traukti krovinį. Mat vaikinas, puikiai važinėjantis riedučiais, leidžia Sniegui traukti jį, stovintį ant riedučių, už virvės.
Neloja ir beveik neurzgia
Sniegas Evelinos namuose atsirado neatsitiktinai. „Kai pamačiau filmą „Palikti sniegynuose“, ilgai negalėjau nurimti – taip įstrigo širdin ir atmintin Šiaurėje paliktų vienišų Sibiro haskių istorija. Nutariau trūks plyš įsigyti tokį šunį. Bėgdavau iš pamokų, kad vienoje gyvūnų parduotuvių pamatyčiau Sibiro haskį. Lakstydavau tenai kelis kartus per dieną, nes tiesiog įsimylėjau mielą šunelį su klevo lapo kontūrais tarp akių. Kai pagaliau surinkau reikiamą pinigų sumą, haskio neberadau – kažkas nupirko. Tuomet internete pradėjau ieškoti šių šunų. Radau veislyną Trakų rajone ir tenai įsigijau Sniegą“, – pasakojo Evelina.
Pašnekovė teigė, kad Sniegas – nuostabus draugas, mokantis įvertinti šeimininkės nuotaiką ir, jei reikia, nušluostyti, kaip jis vienas moka, jos ašaras. Su juo galima praleisti vakarą prie bokalo alaus ir pakelio bulvių traškučių, nes Sniegas noriai laka alų ir mėgaujasi traškučiais.
„Nesu girdėjusi jo urzgiančio. Na, nebent tik tuomet, kai nori, kad katė pažaistų su juo. Sniegas niekada neloja, bet esu girdėjusi jį kaukiantį. Jis nemėgsta vienatvės. Šiaip augintinį stengiuosi visur vežiotis su savimi, išskyrus tuos atvejus, kai išvykstu į užsienį. Tuomet Sniegu rūpinasi mama“, – sakė Evelina.
Veržiasi į laisvę
Sniegas nėra išrankus – ėda sausą maistą, kurį šeimininkė paįvairina dešrelėmis, žalia jautiena. Vieno jis tikrai pasigenda – gentainių draugijos, nes Sibiro haskiai yra gaujos šunys. Todėl Evelina jau beveik nusprendė Sniegui paieškoti antrosios pusės. Beje, jei laikote haskį voljere, būtina, kad tvora būtų įleista į žemę, nes šie šunys yra puikūs kasėjai. Be to, tvoros aukštis turėtų siekti pustrečio metro. Antraip haskis panoręs ištrūkti į laisvę lengvai ją įveiks.
Evelina nepatenkinta Sniego klusnumu. Be to, kartą šeimininkė įsitikino, kad šuo ją apgaudinėja. Vieną vakarą parėjusi namo sučiupo Sniegą nusikaltimo vietoje. Ant Evelinos lovos Sniegas buvo atsitempęs krūvą daiktų: mėgstamą kaulą, seną mobilųjį telefoną, šeimininkės drabužių iš jos spintos, televizoriaus valdymo pultelį. Beje, pastarąjį haskis gerokai apkramtė, tačiau televizoriaus įjungti jam taip ir nepavyko.
Jokie rimti Evelinos „pokalbiai“ su Sniegu apie jo nederamą elgesį šuns nepaveikė – šeimininkei išėjus iš namų haskis ir dabar įsikrausto į uždraustą lovą.
Didžiausias troškimas – lakstyti
Kinkomųjų šunų palikuonis – Sibiro haskis yra kilęs iš prijaukintų vilkų. Klajokliai eskimai Sibiro haskius kinkydavo į roges. Kai kailių pirkliai XIX a. pamatė šių šunų kailį (jis gali būti įvairių spalvų), atvežė juos į Šiaurės Ameriką. Šie taurūs, klusnūs gyvūnai gali turėti mėlynas, tamsiai ar šviesiai rudas arba nevienodos spalvos akis ir labai purią įspūdingą uodegą.
Dabar šie elegantiški, atletiški ir retai lojantys šunys, mažesni ir lengvesni už daugumą kitų kinkomųjų, yra labai populiarūs Kanadoje, JAV, Italijoje ir Prancūzijoje. Jie laikomi ir namuose, nes tai labai draugiški ir švelnūs, budrūs ir jautrūs šunys. Jų labai tankus kailis yra itin švarus, neskleidžia nemalonaus kvapo. Šie šunys – prasti namų sargai, jie draugiškai kiekvienam sutiktam puola ant kaklo.
Haskiai stiprūs, greiti ir ištvermingi sportinio tipo šunys, kartu jie yra ir malonūs kompanionai. Didžiausias jų troškimas – bėgti. Jei haskis ištrūks iš šeimininko rankų, kiemo ar voljero, bus sunku jį surasti, nes nubėgs taip toli, jog nebesugebės rasti kelio atgal. Tad šie šunys visą laiką vedžiojami pririšti pavadėliu.
Sibiro haskius žmonės nuo seno laikė medžioklės, vežiojimo ir sargavimo tikslais. Dabar šie šunys garsėja ir kaip kinkinių varžybų nugalėtojai. Kinkinių čempionatai populiarūs visur, kur yra sniego. Dešimties haskių kinkinys patraukia nuo pusės iki tonos svorio krovinį ir tempia jį 6–15 km per valandą greičiu.
