Kaimo turizmo asociacija teigia, kad ir dabar egzistuojantys aplinkosauginiai įstatymai yra geri, tačiau jų vykdymas apgailėtinas. Pyktelėję verslininkai siūlo iš esmės reformuoti Gamtos apsaugos departamentą ir kitas Aplinkos ministerijai pavaldžias institucijas, atsakingas už susidariusią padėtį.
Gamtosaugininkai skelbia, kad nuo 2008-ųjų pavasario „tinklininkams“ bus paskelbtas tikras karas.
Lietuviai – gamtos plėšikai
Rugsėjo mėnesį Lietuvoje darbo reikalais viešėjęs ukrainietis Olegas labai nudžiugo gavęs progą vieną savaitgalį pailsėti gamtoje. Verslo partnerių lietuvių patartas jis pasirinko vieną iš Rokiškio rajono ežerų, kuriame tikėjosi geros starkių žūklės.
Apsistojęs įspūdingoje saloje svečias nekantriai laukė ryto, kada galės išplaukti valtimi gaudyti žuvies.
Po pirmojo mosto spiningu kažkas užkliuvo už kablių. Šiek tiek susukęs valo žvejys pamatė, kaip iš ežero kyla tinklo dalis. Vėliau jis per pusvalandį kitose ežero vietose užkabino dar tris tinklus. Pyktelėjęs vyras vieną tinklą pabandė ištraukti į valtį ir suprato „užkirtęs“ mažiausiai 500 metrų ilgio kaprono ir valo nėrinį. Tinklas buvo pastatytas siauriausioje ežero vietoje – nuo kranto iki kranto.
Kitą dieną nuplaukęs valtimi į priešingą 280 hektarų ploto ežero pusę žvejys mėgėjas vėl sėkmingai gaudė tinklus. Vakare kartu su jį priglaudusios sodybos šeimininku ragaudamas ukrainietišką khortitsą svečias, išlenkęs taurelę, neištvėrė nenusistebėjęs lietuviškos žvejybos ypatumais.
„Maniau, kad kur ne kur, bet Baltijos šalyse jau yra tvarka ir žmonės kitokie. Bet kodėl jūs, verslininkai, kenčiat tuos brakonierius? – klausė svečias. – Pas mus verslininkai, jeigu reikia, savo interesus gina ir be teisėtvarkos pagalbos.“
Išvažiavo svečias įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra kur žūklauti, nes lietuviai – tikri gamtos turtų plėšikai, verslininkai – bailiai, o gamtosauga – tuščia vieta.
„Už dvi dienas, nakvynę ir maitinimą 500 litų sumokėjęs ukrainietis tikrai niekada daugiau neatvažiuos – nors kartais čia dar gerai kimba starkiai“, – nelabai linksmas buvo ir šią istoriją „Verslo vartams“ papasakojęs verslininkas.
Paprasti skaičiavimai rodo, kad vienas patenkintas paslaugų kokybe svečias į kaimo turizmo sodybas privilioja mažiausiai 4-5 naujus klientus. Toliau viskas vyksta pagal geometrinę progresiją. Verslininkas mano patyręs mažiausiai kelių tūkstančių litų nuostolį.
Panašių istorijų gali papasakoti ne vienas kaimo turizmo sodybos šeimininkas. Kitiems nėra ko pasakoti, nes jų sodybos prie mirusiųjų ežerų ir žvejai su šeimomis pas juos seniai nebevažiuoja. Todėl tokie verslininkai sulaukia tik girtauti mėgstančių klientų.
Neturėdami galimybės tapti ES poilsio industrijos dalimi kai kurie kaimo turizmo sodybų savininkai priversti plėtoti primityvios smuklės paslaugų kaime verslą. Jų buvę klientai renkasi poilsį prie Baltarusijos ir Latvijos ežerų.
Vytų iš kabinetų
„Brakonieriai siautėja – ežeruose žuvis semte semia tinklais, o gamtosaugininkai sėdi kabinetuose. Saugoti gamtą galima tik būnant gamtoje, – piktinosi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina Sirusienė. – Laikas gamtosaugininkus vyti iš kabinetų, kad jie pagaliau pradėtų dirbti patikėtą darbą.“
Verslininkams atstovaujančios ir jų interesus ginančios asociacijos vadovai pastebi, kad gamtosaugininkai labiau linkę ne su nusikaltėliais, o su verslininkais kovoti.
„Reikia ne tik saugoti ežerus, bet ir padėti tvarkyti jų pakrantes. Pabandykite gauti leidimą kirsti menkaverčius krūmus ir medžius sodinti, – „Verslo vartams“ sakė R.Sirusienė. – Krantai apskritai kaip šventa karvė – net smirdančio dumblo liesti nevalia.“
Daugelis verslininkų mano, kad gamtosaugos bėdos yra paveldėtos. O jas kaip užkratą platina tie patys dar sovietmečiu išmokyti neišsišokti, arba, kitaip tariant, pernelyg nepersistengti biurokratai. Pasikeitė santvarka, tačiau jie išliko ir sugeba diktuoti sąlygas.
„Mes vis dar esame priversti kovoti su praeities stabais, – pripažįsta ir R.Sirusienė. – Gamtosaugininkai vis teisinasi, kad nespėja. Manau, jeigu tie keturi penki kiekviename rajone esantys gamtos inspektoriai dirbtų sąžiningai, atrodytų, kad jų daugiau yra. Tada ir naujų įstatymų nereikėtų kurti.“
Ką tik iš ekologinio turizmo stažuotės Jungtinėse Amerikos Valstijose grįžusi LKTA prezidentė matė, kaip dirba šios šalies gamtosaugininkai, ir tikisi, kad ateis laikas, kai taip bus priversti elgtis ir mūsiškiai.
„Regioniniame parke per kelias valandas sutikau keturis gamtosaugininkus. Visi jie pasidomėjo, kaip mano sekasi, ar viskas gerai, – pasakojo R.Sirusienė. – Turistai šiukšlelės bijo numesti ant žemės. Ką jau ten kalbėti apie brakonieriavimą.“
„Verslo vartų“ pašnekovė nesutinka, kad mūsų šalies brakonieriai yra tokia rimta grėsmė, kad galima būtų kalbėti apie vienos perspektyviausių šalyje smulkiojo ir vidutinio ūkio šakų griūti. Tačiau ji sutinka, kad gamtos niokotojų žala šiam verslui yra nemaža ir kasmet didėja.
Per mažos pajėgos
„Nepagrįsti kaltinimai, kad gamtosaugininkai sėdi kabinetuose ir nesaugo gamtos. Reikėtų paklausti, ar tie, kurie mato nusikaltimus, praneša apie juos aplinkos apsaugos agentūroms, – „Verslo vartams“ sakė Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos (VAAI) gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vyresnysis inspektorius Lauris Martišius. – Be visuomenės pagalbos kovoti su brakonieriais labai sunku.“
Neretas kaimo turizmo sodybos savininkas yra išsinuomojęs vandens telkinį, todėl pagal nuomos sutartį privalo saugoti ežerą nuo brakonierių. Todėl, anot pašnekovo, nenuostabu, kad nesusitvarkydami su įstatymų pažeidėjais bando viskuo kaltinti gamtosaugininkus.
„Neteisinu aplinkos apsaugos inspektorių, tačiau manau, kad jie dirba kiek tik jėgos ir informacija jiems leidžia. Be to, inspektoriai atsakingi ne tik už tvarką vandens telkiniuose, bet ir miškuose, – sako L.Martišius. – Kiekvienoje aplinkos apsaugos agentūroje vidutiniškai dirba 4-6 inspektoriai. Pagal prižiūrimų teritorijų plotą ir žinant, kokia yra ne pilietiška visuomenė, jų, ko gero, yra per mažai.“
Žuvų bėda – jos niekieno
Kad brakonieriai nesnaudžia, pripažįsta ir Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. Tačiau paklaustas, ar nederėtų mesti didesnių pajėgų kovoti su šia bėda, atsakė, kad visuomenė į tai, ko gero, reaguotų neigiamai.
„Mus iš karto apkaltintų didinant šalyje biurokratų aparatą, – „Verslo vartams“ teigė valstybės tarnautojas. – Tas aparatas šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį buvo sumažintas.“
Atkūrus šalies nepriklausomybę regionų gamtosaugininkams, anot pašnekovo, dar porą metų talkino Specializuota žuvisaugos tarnyba. Ją sudarė net penkios mobiliosios operatyvinės grupės, jos nuolat būdavo kelyje. Tačiau, ko gero, dėl lėšų stygiaus ši struktūra buvo likviduota.
Gamtos išteklių skyriaus vadovas mano, kad situacija vidaus vandenyse nėra tokia dramatiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Verslininkai vidaus vandenyse išgaudo apie 30 tonų žuvies per metus. Gali būti, kad dalis laimikio nedeklaruojama. Brakonieriai, ko gero, pagauna dar mažiau, – sako jis. – Manau, kad žuvų mūsų upėse ir ežeruose mažėja ir dėl to, kad švarėja vanduo.“
Kad maisto žuvims daugiau yra užterštame vandenyje, žino ir žuvis pramoninių būdu auginantys verslininkai. Tam, kad vandenyje būtų kuo daugiau ir įvairesnio maisto, dirbtiniai telkiniai nuolat „pamaitinami“ azoto trąšomis.
Vis dėlto pašnekovas sutinka, kad brakonieriavimas yra rimta ir šalies ūkiui nuotolių pridaranti bėda.
„Žuvų problema yra ta, kad jos lyg ir niekieno, – sako jis. – Bandymai kovoti su brakonieriais nuomojant ežerus ir tikintis, kad juos apsaugos nuomininkai, nepasiteisino. Kaip ir nepasiteisino lūkesčiai, kad leidimas žvejams mėgėjams žūklauti ištisus metus drausmins brakonierius.“
Kalti kinai?
Brakonieriai tapo tokie įžūlūs, kad dalis visuomenės vis garsiau reikalauja griežtinti bausmes už gamtos niokojimą bei skelbti įstatymų pažeidėjų pavardes. Kova su brakonieriais ir sovietmečiu buvo nelengva, bet žmonėms dar nebuvo svetimas gėdos jausmas. Ko negąsdino bauda, tas bijojo viešosios nuomonės
„Šiuo metu kaip tik svarstomos Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos, kurios numato griežtesnę atsakomybę už nusikaltimus gamtai. Baudžiamoji atsakomybė, kaip ir dabar, bus taikoma tik už didelę žalą gamtai padariusius nusikaltimus“, – teigia V.Graičiūnas.
Brakonieriai ypač suaktyvėjo, kai šalies prekybos rinkoje atsirado ypač lengvi ir kompaktiški kinų gamybos tinklai. Iš valo ar iš valo ir kaprono pagaminti tinklai yra labai pigūs – metro kaina nuo 10 litų. Todėl tapti brakonieriumi nesunku.
Žurnalistinis eksperimentas Panevėžio turguje tai patvirtino. Tinklų pasirinkimas įspūdingas – nuo 12 iki 500 metrų ilgio. Jų galima įsigyti ir žūklės parduotuvėse.
„Laisva prekyba pigiais kinų tinklais yra rimta problema“, – „Verslo vartams“ pripažino ir Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas V.Graičiūnas. Kad mūsų ežeruose pilna šio kiniško šlamšto, tvirtina ir nardytojai. Jų portaluose jau net diskutuojama, kuris per vieną panirimą yra įkliuvęs daugiau kartų į tokius spąstus.
„Aš šią vasarą per vieną naktį, net šešis kartus iš eilės sugebėjau įsipainioti. Tikrai, nemeluoju. Nieko baisaus, plyšta tie kiniški tinklai lengvai. Tačiau streso patyriau nemažai – jie beveik permatomi, todėl būna labai netikėta, – rašo vienas iš nardytojų. – Plėšau tuos tinklus juodai, ir man tas pats ką brakonieriai galvoja.“
Draus laisvą prekybą
Brakonieriaujančiųjų tinklais Lietuvos upėse ir ežeruose nemažėja. Manoma, kad jų gretas papildo ir buvę „elektrikai“.
„Už žvejybą elektros įrenginiais baudžiama pagal Baudžiamąjį kodeksą. Didelės bausmės retina „elektrikų“ gretas, – sako VAAI gyvūnijos naudojimo skyriaus vyresnysis inspektorius L.Martišius. – Tikėtina, kad dalis jų tapo „tinklininkais“, ypač kai šalies rinkoje atsirado labai efektyvi brakonieriavimo priemonės – kiniški tinklai. Laimikis ne mažesnis nei žudant žuvį elektrą, o gresianti atsakomybė už nusikaltimą – 200-700 litų.“
Kad brakonieriaujantieji tinklais ateityje būtų baudžiami pagal Baudžiamąjį, o ne Administracinės teisės pažeidimo kodeksą, norėtų ne vienas gamtos mylėtojas. Tačiau kol kas valdžios atstovai žada kovoti su prekyba tinklais. Egzistuoja įstatymo projektas, kuris reglamentuos tinklų gamybą, laikymą ir prekybą.
„Dabar užėjęs į bet kurią parduotuvę gali nusipirkti kokį tik nori tinklą. Tačiau jau parengtas nutarimo projektas, pagal kurį būtų itin sugriežtinta prekyba tinklais, – tikina L.Martišius. – Parduoti tinklus žvejams mėgėjams bus uždrausta. Bus draudžiama tinklus gaminti ir net juos laikyti neturint tam leidimo. Nutarimo projektas turėtų įsigalioti 2008 metų pavasarį.“
Tikimasi, kad griežtos, panašios į ginklui įsigyti ir turėti naujos prekybos žvejybiniais tinklais sąlygos sumažins brakonierių. Ypač svarbu, kad numatyta atsakomybė ir tinklų savininkams, neturintiems leidimo jį laikyti.
Antstoliai dirba atkakliai
Ne kokia žinia ir tiems brakonieriams, kurie nemoka baudų, nes neturi turto. Gana dažnai gamtosaugininkai, už brakonieriavimą surašę administracinės teisės pažeidimo protokolą, būna priversti prašyti antstolių pagalbos.
„Ką iš jo paimsi. Brakonieriui 50 metų, o jis vis dar gyvena pas mamą ir niekur nedirba, – teisinasi gamtosaugininkai. – Vieni tokių po 3-4 kartus per metus įkliūva ir šaiposi iš mūsų pastangų. Baudos nemoka, o kitą dieną naują tinklą pigiai nusiperka.“
Tačiau kada nors baudą ir delspinigius jiems vis tiek teks sumokėti. Dažniausiai, anot L.Martišiaus, tokiems taip atsitinka, kai jie paveldi turtą ar atgauna nuosavybės teisę į sovietmečiu nusavintą žemę.
„Antstoliai greitai reaguoja į turtines permainas skolininko gyvenime. Ir tokių atvejų daugėja“, – sako L.Martišius.
Tinklas – už įstatymo ribų
2007-2013 metais vidaus vandens telkiniuose valstybinius prioritetus jau numatoma teikti mėgėjiškos rekreacinės žvejybos plėtrai ir žvejybiniam turizmui.
Vos prieš mėnesį vykusiame Mėgėjiškos žūklės plėtros tarybos posėdyje buvo svarstomi ir mėgėjų žūklę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, ir kitos žūklės plėtros problemos. Buvo pasiūlyta priimti tokius įstatymus, kad jau netolimoje ateityje ežeruose ir tvenkiniuose būtų leidžiama plėtoti tik žvejybinį turizmą ir rekreacinę bei mėgėjišką žūklę. Išskyrus Kuršių ir Kauno marias.
Lietuvos žuvininkystės sektoriaus nacionalinio strateginio plano ir veiksmų programos projekte numatyta, kad 2013 metais versliniai žvejybos įrankiai būtų uždrausti. Be kita ko, siūloma kovos su brakonieriavimu funkciją perduoti ekologinei policijai. Tokios paskirties policija veikia Skandinavijoje. Manoma, kad ji galėtų atsirasti ir visose Europos Sąjungos šalyse.
Atrodytų, viskas, nors ir lėtai, krypsta į gerąją pusę. Tačiau yra teigiančiųjų, kad tai tik iliuzija.
Kaimo turizmo asociacija pakviesta dalyvauti projekte kaip socialinis partneris, tačiau tai, ką mato jos deleguoti atstovai, nekelia jiems susižavėjimo.
„Asociacija dalyvauja įstatymo pataisų projekte, tačiau tai, ką matome, visai nepanašu į kažką naujo ir efektyvaus. Kol kas pastebime, kad seni įstatymai tiesiog perkeliami ir tvirtinami kaip nauji“, – sako R.Sirusienė.
Ežerus naikina vietiniai
Vienas iš pasiūlymų, kaip gelbėti ežerus nuo brakonierių ir teršimo, yra surasti jiems šeimininkus. Nenuomoti atsitiktiniams fiziniams asmenims ar verslininkams, o perduoti visas teises aplinkinių kaimų bendruomenėms.
„Gali būti, kad ežerai ir kiti vandens telkiniai ateityje bus išnuomoti ar perduoti valdyti kaimų ar miestelių bendruomenėms, – patvirtina Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas V.Graičiūnas. – Jos turės teisę išduoti leidimus žvejybai. Kuo daugiau bus norinčiųjų žvejoti, tuo didesnės bus bendruomenės pajamos. Tai gali priversti ežero savininkus rūpintis telkiniu ir saugoti jį.“
Visiškai kitaip tokius planus vertina Kaimo turizmo asociacija. Šios institucijos manymu, tai daryti per anksti ir toks sprendimas būtų didelė klaida.
„Perduoti bendruomenėms?! Juk tos pačios kaimo bendruomenės ir niokoja gamtą. Taigi tie patys kaimų žmonės labiausiai ir nekenčia gamtos: jie ir didžiausi teršėjai, ir niokotojai, – sako R.Sirusienė. – Tai jie ir merkia kilometrinius tinklus lyg iš bado reikėtų vaduotis. Kas bus, kai jie taps savininkais?“
Tokios bendruomenės, kuri gamtą puoselėtų kaip šventą dovaną ir stengtųsi ją perduoti iš kartos į kartą nepakitusią, pašnekovė sako dar nemačiusi mūsų šalyje.
„Dabar egzistuojantys aplinkosauginiai įstatymai yra geri, tačiau jų vykdymas apgailėtinas. Gal jau būtina susimąstyti, ar nereikia iš esmės reformuoti Gamtos apsaugos departamento ir kitų Aplinkos ministerijos skyrių ar pavaldžių institucijų, atsakingų už susidariusią kritinę padėtį, – tikina R.Sirusienė. – Užtenka eksperimentuoti, laikas brakonierius kabinti už kojų ant šakos.“
Siūlymų konfiskuoti brakonierių valtis, transporto priemones, o neturinčiuosius pajamų ir turto sodinti už grotų vadžios organai negirdi. Vienas tikras pilietis, nurodęs gamtosaugininkams vietą, kur brakonieriai kasdien stato tinklus, išgirdo, kad nepasimoka jų gaudyti: „Mes žinome, kad jie brakonieriai. Buvome kelis kartus net sulaikę, bet jie nei baudų moka, nei turto turi.“
Situaciją iš esmės gali pakisti tik keičiantis pačioms bendruomenėms. Kuo daugiau turtingesnių žmonių įsigys nekilnojamojo turto prie vandens telkinių, tuo didesnė tikimybė, kad mažės brakonierių.
Per mažai reklamos
„Verslo vartų“ kalbintas Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas V.Graičiūnas teigia, kad nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti žvejams mėgėjams. Nors problema yra ir su ja reikia kovoti, valdininkas mano, kad žuvų mūsų ežeruose yra ne mažiau nei Švedijos ir Suomijos telkiniuose.
„Daug ką reikia taisyti, bet be visuomenės paramos gamtosaugininkai nepajėgūs kovoti su gamtos niokojimu. Bet kol kas pesimizmui nematau priežasties – juk ir Švedijoje bei Suomijoje žvejys sėdi per dieną, kol pagauna vos vieną žuvį, – sako V.Graičiūnas. – Galbūt jie tik geriau moka reklamuoti savo ežerus, o mūsų verslininkai to dar nesugeba.“
„Verslo vartų“ pašnekovas viliasi, kad priėmus naują mėgėjiškos žūklės įstatymą, kuris veikiausiai bus pavadintas Meškeriojimo įstatymu, bus daugiau tvarkos. Naujame įstatyme turėtų būti aiškiai apibrėžta rekreacinės žvejybos sąvoka, numatyti efektyvesni apsaugos būdai, susieti su kaimo turizmo verslu.
Tikimasi, kad atsirastų galimybė pritraukti lėšas iš ES fondų gamtosaugai ir pakrantėms tvarkyti. Kompensuoti brakonierių padarytą žalą būtų galima gavus pinigų žuvivaisai per Ūkio ministerijos Kaimo turizmo vystymo projektus.
Naujo mėgėjiškos žūklės įstatymo projektas svarstyti Vyriausybei turėtų būti pateiktas 2008 metų pabaigoje. Iki to laiko turėtų įsigalioti nutarimas, draudžiantis pardavinėti tinklus žvejams mėgėjams, tiksliau – brakonieriams.
